Toks purvinas ir susivėlęs
Lyg būtum braidęs nežinią
Ne dieną ar dvi, o gyvenimus,
Lyg būtum rinkęs
Kaip avietes - širdis...
/
Kas vėjui nurinks nuo apsiausto
Trupinius, jei ne kregždės
Iš tavo akies kraigo?
Kas išvers tą apsiaustą
Į nebūties pusę,
Iškratys žvaigžynus iš
Dešimčių vidinių kišenių,
Aplipusių žemuogių pievelėmis, -
Fragmentiškų buvimų
Visur po truputį?
Kas banaliau už patį banalumą
Nusijuoks ir nuaidės
Membranomis ląstelių,
Šviesos frontonais ir šventyklomis,
Išaugusiomis dievams už nugarų, -
Mirksniu tavosios nebūties?