dar

ašarom skausmo lyja kas naktį,
o horizonte vis nėra šviesos.
širdies įtampa auga, didėja,
jokia jau skalė nepajėgs išmatuot...
labirintais minčių, netekties vingiais
spinduliuoja į eterį svaigia jėga,
šviesos egregoras kaip ryto žvaigždė
aušros nesulaukęs gal ją uždegs

ir skamba lyg mantra, lyg malda, lyg motyvas:

dar neišduok...
dar nenuteisk...

kūnu savo užgulk
nuodėmę juodą,
giliai nugramzdink ir pamiršk.

dar tikėk...
dar lauk...

upėj savoj paskandink
mūsų visas abejones,
einant po vieną, kartu ir šalia.

dar jausk...
dar žinok...

priimki save vėl į delnus,
į atspindžius veidrodžių kartu,
į tylą, kalbą ir tą būtį...

dar gyvenk...
dar mylėk...

dar ir dar...