Na, o vynuoginis taip nurašė, kad tikrai jis vidurinės nebaigė.
Tictaką pataisyčiau logiškiau, išlaikant autoriaus rimą (tarp dviejų paskutinių eil.) ir mintį:
"Tavo lūpos tartum mirtos _
Aš nuo jų esu apgirtęs".
Rimas būtų geras, bet lyginti su lūpomis mirtas (O kiek šuniukų turi tokius vardus), tai tas pats kaip su spygliuota viela.
Kažkas iš Vakarų Europos poetų (ar tik ne Ronsaras arba lordas Baironas) rašė, bet prisimenu tik kelias eilutės:
pirmosios eilutės gerai neprisimenu, kažkaip:
"Kai mane priglaudus bus gamta,
Žaliųjų mirtų ramiame pavėsy,
O tu dėl mano meilės atstumtos,
Viena prie kapo teliūdėsi".
Bet pacitavau todėl, kad ši žaliai žaliuojanti visus metus gėlė yra kapinių gėlė, nors mano mama augino jas ir darželyje ir kambariuose. Be to ji nėra švelnialapi, nors jos lapeliai smulkūs, bet gruboki. Bet prisidedu prie Erato vertinimų. Nors norint jį padaryti ir lyrišku ir mintingu, reikia prie jo paprakaituoti. Na bent išlaikyti rimą ir ritmą.
Pamaniau, kad dar būtų buvę pusę bėdos, jei būtumėte išlaikęs tą paprastutį rimą aabb per visą eilėraštį, tačiau trečiam posme gal tikrai į mirtas nusivartėt:)) sušlubavo sulingavo eilėraštis. O ir pavadinimas labai skambus kaip tokiam ne iki galo surimuotam darbeliui. Kas dėl turinio, na, pirmi du posmeliai galėtų kelti nostalgiją lietuviškai estradai...
darbas anglijoja prie braškiu, fabrikuosia, ūkiuosia, kas norit registrokites pas mane, nuvežam, apgyvendinam ir sutvarkom dokumentus už nedidelį mokesti.
Čia kaip iš darželio. Darželiai yra gerai, o ar darželiški eiliai gerai, tai jaučiu, kad ne. Toks iki skausmo paprastas, ir po to kai labai labai nuvažiuoja link paprastumo tampa prastu. Vien žo, augti eiliuose reiktų (: