Jo vardas galėjo būti Leonidas

Brrrrr ... Keiksnojau žiemą, atsimalusią, snaigių miltuos išsivoliojusią. Šių metų žiemužė speiguotomis adatomis durstėsi aršiau, nei pernykščia. Kulniukai kalė į šaligatvio grindinį ne ketvirtines, o aštuntines natas. Tik tik tik tik - bėgau. Ir dantys, šaltuko stepo žigsneliu šokdinami, tarškino identišką ritmą. Slėpiau nosies išskyrų varveklį šaliko siūlų kilpose ir už kampo regėjau daugiaaukštį.  
Mano kambarėlis buvo devintąjame aukšte, nors ir nedidutis, tačiau jaukus. Gera žinoti, jog nusispyrusi  batus, sugrūsiu kojas, ne, ne kojas - visą kūną panardinsiu į karštą vonios tūrį ir saldžiai relaksuosiu glostoma vandenų. Neišblaškys mane apgobusios palaimos jokia pasaulio galybė, net ir tos, iš už sienos dieną ir naktį sklindančios aimanos. Vaitojimai, kadais rodęsi šiurpinančiais. Per keletą metų su jais susigyvenau ir įpratau prie garsų - kitąkart žvėriškai ardančių šiaurinės sienos tinką, o retkarčiais - silpstančių ir vos virpančių. Toje pusėje gyveno jis. Bedarbis ir bedalis, prieš penkerius metus nušalęs pėdas ir plaštakas. Nušalimai, prašantiesiems išmaldos varguoliams - profesinė liga. Kantrus buvo, kol gangrena pūdė ir pūlinių juodom gleivėm spjaudė galūnių nekrozės atitirpintą negyvą odą ir raumenį, bet jau kaulams plikiems betrūnijant, skausmuose dejuoti imdavo, ar kliedesiu blaškydavo karščiuojančius sapnus. Jo vardas galėjo būti Leonidas. Galėjo. Tačiau, jis rinkosi kreipinį, muzikaliausiai skambantį siera užgulusiame klausos organe. Lionka. Taip šaukiamas atsiliepdavo nedelsiant, ir akyse nubusdavo viltis, kad štai jau čia ir dabar pasukęs galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, pamatys Borką, ar Vovką, prakaitu mirkytoje pažastyje užslėpusį pigaus alaus plastikinę lašinę, išgelbėsiančią gyvybę. Anaiptol ir Borka ne stebukladaris - gi dažniau ir pats maldaujamai seilėdavosi, žvelgdamas gelsvais, talentingai kepenų cirozės nuspalvintais akių baltymais į tuščią, pakampėje besimėtantį langų ploviklio butelį. Tuomet, drauge nusidrėbę ant šlapalu dvokiančio, ir jokiu būdu nespėjančio išdžiūti kambariūkščio betono, sumigdavo. Borka. Ir tas, kurio vardas galėjo būti Leonidas. Pakirdę knapsodavo, apleisti jėgų, bet saldžios svajos su jais neprasilenkdavo niekada. Šviesios ateities paveiksle regėdavo jie prasiveriančias landynės duris, prieš gerą dešimtmetį lyg nekaltybę praradusias rankeną ir spyną, ir įstumiančias būrį utėlėtų, nešukuotų bekepurių galvų. Gatvėje šaltis darbavosi iš peties: sprogdino šilumines trasas, antspaudavo tik jam vienam būdingu šriftu menkiau apšildytų parduotuvių vitrinas ir socialiai remtinų skurdžių buveinių langus. Speigas netingus. Azartiškesnis, nei tie bedaliai, kėpsantys pusnyse. Juos šaltukas paslaugiai masažuodavo aštriais nagais - aistringai. Stipruoliai, kurių galūnės neamputuotos ir gangrenos pašvinkimu neatsiduodančios, ropinėjo sniege, rankiodami pabirusius centus. Kai blaivėjantys įstengdavo skaičiuoti baltas monetas, savo forma primenančias Švenčiausiąjį Sakramentą, jie pirko gyvybės eleksyrą, žadinantį seilėtekį. Aukso spalvos, saulės spindesio. Odekoloną. Tame name, ant kurio aliejiniais dažais ištepliotas skaičius 200, kvepalą gurkšnodami, šildydavosi, pakilę į devintame aukšte sužvarbėlius talpinantį Lionkos butą, jautėsi laukiami, mylimi, pasiilgti.
    Liftas sprangsėdamas atsivėrė. Štai - aš namuose. Absurdas. Iš kur čia sudygo tie gynybiniai pylimai? Kas per velniava! Mėginau žaboti savo įtūžį, besiirdama  per niaukų koridorių iki savo buto durų. Beprasmiška buvo tvardytis, kai pyktis kaitino skruostus, o nekantrumas kėlė arterinį kraujospūdį. Velniai griebtų! Sausakimši mėlynieji šiukšlių maišai it plačiapečiai asmens sargybiniai laikė mane už palto skvernų, graibė blauzdas, priekabiavo. Jais buvo užbarikaduotas visas praėjimas. Trys moterėlės kumščiavosi, įstrigusios laiptinės turėklų rėmuose, nevaldydamos emocijų, šūkaliojo. Šokiruotos žvarbaus sekmadienio ryto naujienos, svarstė, kur gyvens Lionka, ištremtas iš įskolinto buto. Netikėtai susivokiau, kodėl darbininkai tąsė tuos maišus į liftą ir namo kieme krovė juos į šiukšlių sunkvežimį. Tai - iškeldinamo lauk Lionkos manta. Koridoriaus erdvė šviesėjo palaipsniui - po kiekvieno krovikų apsilankymo maišai tirpte tirpo. Šalia balkono teliko vienintelis puspilnis polietileno maišas. Polietilenas. Siena. Smarvė. Užmirštą maišą skubėjau griebti, vilkti šiukšlių konteinerio link. Artėjau. Polietilenas. Tyla. Lionka. Sukniubęs pasienyje kiurksojo jis - ilgaplaukis hipis. Juodai blizgiu nuo purvo, tačiau stilingu džinsiniu kostiumu pasidabinęs. Pelenų spalvos rankomis gniaužė seną nuotraukų albumą. Atverstame lape neįtikėtino grožio kareivio nuotrauka hipnotizavo atmosferą. Šalia vaikinuko, atsargiai belaikančio naujagimį, palinkusi ilgakasė švelniai rėmėsi į tvirtą jo dilbį. Nuotrauka nutrinta, lyg bėdžiaus, atsišliejusio į sieną, veidas. Lionka tysojo. Blakstienų kampučiuose ašarų drėgmė užsiliko ilgam. Nuo vėstančios odos sūrus skystis garuoja lėčiau, nei išsisklaido ant aistra liepsnojančio skruosto. Pašaukiau jį vardu. Jis buvo ramus. Nebylus. Dar keletą kartų ištariau  įprastą vardą. Baukščiai liečiau jo riešą. Atšokau it gyvatės geluonį aptikusi. Pulso - pulso nebuvo.    
- Lionka, - bejėgiškai kuždėjau. - Lionia ...  
Griebiau už švarko atlapų. Kratyti puoliau jį žvėriškai, tarytum konclagerio išgama prižiūrėtoja taršytų kameroje pasmerktą mirčiai kalinį. Žadinau. Maldavau - nubusti, nubusti, nubusti. Išsėmusi savąsias jėgas įsispitrijau  į jį, ir regėjosi man, kad stebiu špižinį radiatorių iš kurio laša vanduo. Kūnas šąlantis, pravira burna negirdimai mėgino įtikinti besitraukiančią dvasią dar paviešėti apleistame pastate.  
- Lionkaaa! - norėjau klykti, žviegti gyvulio balsui, bet tik seiles tenurijau.    
Nežadinsiu. Lai miega. Ten nešalta. Ten sielos nesiblaško taip aršiai, kaip šioje nežinomybės, alkio ir ligos barikadų pusėje. Lionka ilsisi. Pavargo jis.
Jo vardas galėjo būti Leonidas.