Užsimerkė laikas –
o delnai tušti.
nuo rytų lig vakarų
dangūs juokias
iš svajų -
keistų.
Basa į ateitį einu,
minu bežalę žolę
pro bedvasį tolį
į aklą, keistą rytojų
nepažinto pasaulio ūke.
Skrenda vėjais
dienos,
einu basa
po pievas.
Rasos kyla,
krenta,
žolės nežaliuoja
Ir nederlinga žemė
aimanuoja,
kad niekas
nebesės rugių.
Pavargo pievos,
upės neteka,
miško dvasios
medy neatgyja,
dausose gyvenę
tyli.
Laumės ir kaukai -
apleidę laukus,
aitvarai,
pamiršę turtus,
užgesę laužai,
vaidilutės
jau seniai
nešildo ugnies.
Namai be
atminimų,
praėjusių kartų
rūke išnyksta.
atvėsę
aukurai-
tušti,
be dvasios
likę
mūs namai.
Užsimerkė mano laikas –
aplink kraupu.
Iš dausų dvasios
moja
praeities laiku.
Ir aš viena
basa į ateitį einu
minu bežalę žolę
pro bedvasį tolį
į aklą, keistą svajonę
nepažinto pasaulio ūke.
P. S. Žaltį, ne veltui suviliojai Ievą!