Lietus (Fanfikas: Granatų lietus)

Kapitonas Vandamas niūriai spoksojo į mūšio lauką.
Didelės ir mažos granatos biro iš dangaus.
Lijo.
Ten, kur pro debesis prasismelkė saulės spinduliai, švystelėdavo vaivorykštė.
Kapitonas Vandamas gerai ištreniruotu judesiu rodomuoju pirštu spragtelėjo nuorūką į šalį ir suburbėjo labai negerus dalykus apie vaivorykštes ir jų gale tupinčius gnomus. Mažus, žalius gnomus su raudonomis taškuotomis kepurėmis ir  plačiomis kelnėmis jis dar galėjo pakęsti. Bet šios planetos gnomai buvo kitokie – pikti, susiraukę ir nuolat girti. Be to labai mėgo vogti  spiritą iš tankų degalų bakų.
Iš vakarų atslinkę stambūs raudoni debesys grasino dar rimtesniu granatų lietumi ir Kapitonas Vandamas mostelėjo savo penktajam seržantui, įsakydamas pradėti puolimą. Nebuvo čia ko laukti kuokų krušos. Tokiu oru nepakariausi.
Kareiviai, garsiai dainuodami naujausią Imperijos himną „O švenčiausioji tupynė“, nedarniai pasklido granatų lietaus išmaltame lauke. Kiekvienas, kaip to reikalavo A. Puoko „Karybos švenčiausioji strategija“ vilkėjo kuo ryškesniais rūbais ir su kiekvienu žingsniu vis sustodavo ir sumojuodavo rankomis, jei kartais netyčia sukilėliai nepastebėtų puolėjų.
- Kas tas šaunuolis su didžiuliu raudonu plakatu? - Kapitonas Vandamas mostelėjo savo adjutantui.
- Džo iš Ilėnojaus valstybės. Nevedęs, bevaikis, batų numeris- 44. Jo hobis...
- Gerai gerai, - kapitonas Vandamas sustabdė žodžių tiradą, - jei gerai pastebiu, ten parašyta „Mirtis brokoliams“?
- Taip, jūs kaip visada pastabus, sere.
- Kodėl „Mirtis brokoliams“? - susiraukė kapitonas Vandamas, - nebent mes kalbam ne apie mūsų žemietiškus brokolius.
- Ne, sere, - adjutantas sumišęs rausėsi savo kišenėse, - šios planetos brokoliai kur kas piktesni, be to turi daug dantų ir yra apginkluoti granatsvaidžiais. Ši planeta mėgsta granatas, jei leisite pastebėti.
- Leisiu. Pasižymėk, kad tas šaunuolis?...
- Džo.
- Šaunuolis Džo būtų apdovanotas papildoma sriubos porcija. Tiek to, - atsiduso Kapitonas Vandamas, stebėdamas, kaip į orą pakilo pusė plakato su raidėmis „... okoliams“, dalis kojos, lygiai keturios pėdos žarnų, akies obuolys, cirozės sugraužtos kepenys ir abu šlaunikauliai, - pasižymėk, kad Šaunuolis?...
- Džo.
- Šaunuolis Džo apdovanojimas pomirtine sriubos porcija.
Lietus palengva rimo. Turbūt sukilėlių raganiams baigėsi visi manos buteliukai, o gal tiesiog atėjo pietų pertrauka, bet vietoj stambių skeveldrinių granatų krito tik smulkutės, savadarbės su kreivai nupieštais veidukais ant gruoblėtų paviršių.
Kapitonas Vandamas nekentė raganių taip pat kaip ir visos šios sumautos planetos. Kartais net pagalvodavo, kad jų nekenčia labiau už goblinus vaivorykštės gale. Jei ne tų šunsnukių su smailomis kepurėmis užkalbėjimai, kareiviams nereiktų mirkti po granatų lietumi.
Už nugaros atsargiai kostelėjo antrasis seržantas, pranešdamas apie kavą, kurios Kapitonas Vandamas paprašė dar ryte. Nutaisęs pačią pikčiausią veido miną, jis vėl atsisuko į lauką ir krenkštelėjo.
- Tai pasala.
Granatų lietus visiškai liovėsi ir pro debesų kraštą pasirodė saulės apskritimas.
- Negali būti, - suburbėjo adjutantas, spoksodamas į kitame lauko gale žiojinčius pabūklų vamzdžius, - mūsų žvalgybininkai informavo, kad priešų nematyti.
- Tai pasala, - užtikrinto buldogo tonu atkirto Kapitonas Vandamas ir nusišypsojo, - ateis laikas ir iš tavęs bus dar geresnis karys, nei aš. Tikras karvedys viską numato penkiais žingsniais į priekį.
Paskutinės granatos krito į kraujo, vėmalų ir įvairių organų balutes, pažirdamos šimtais blizgančių skeveldrų ir pokštelėdamos, kaip naujametinis fejerverkas.
- Diletantai.
Skubiai į gerklę susivertęs paskutinius kavos likučius, Kapitonas Vandamas išdidžiai nužingsniavo į priekį.  Užminęs ant kažkieno nuplėštos rankos sustojo ir pasitempė.
- Kareivi, - sugriaudėjo kuo piktesniu tonu, - gal teiksitės pasiaiškinti, kodėl jūsų karinė uniforma nėra pilna.
Kareivis trumpam sustojo kimšęs savo paties žarnas atgal į pilvą ir išsigandęs žvilgtelėjo į priešais stovinį kapitoną.
- Sere... aš.... apgailestauju...
- Trys dienos karceryje. Toliau.
Adjutantas skubiai sulinksėjęs pasižymėjo ir apgailestaudamas pažiūrėjo į kareivį, kuris tuoj pat vėl grįžo prie savo darbo, kurį nutraukė taip netikėtai pasirodęs karininkas.
- Gerai mes jiems įkrėtėm, sere, - seržantas pagaliau pasivijo tolstantį Kapitoną Vandamą.
- Visai neblogai, - linktelėjo Kapitonas Vandamas, - dar vienas puolimas ir mes juos palaušim.
- Taip, sere, būtinai, sere. Gal šįkart pabandom orbitinį bombardavimą?
Kapitonas Vandamas sustojo taip staiga, kad į nugarą jam nosimi įsirėmė adjutantas ir kvailai kriuktelėjo.
- O už tokias kalbas tiesus kelias į karcerį.
Seržantas pasitempęs atidavė pagarbą ir nusuko žvilgsnį į baloje gulinčią koją, stengdamasis nežiūrėti karininkui į akis.
- O ar jie bombarduoja mus iš orbitos, gudruti? A? Praleidai paskaitą „Apie kario garbę pagal Šizofą“? Iš akių matau, kad praleidai. Jei jie mus vaišina granatų lietumi, tai pagal trečią ketvirto tomo skyrių mes turim atsilyginti tuo pačiu – apmėtyti juos granatomis. Ar supratai, kareivi?
Kareivis tespėjo plačiai šyptelėti, kai vėl pratrūko dangus. Pirmoji granata nusileido tiesiai seržantui už apykaklės ir pastarasis krūptelėjo, kaip perlietas šalto vandens. Po to sekė negarsus „klankt“, kur kas garsesnis „bum“ ir jau tikrai galingas „tekšt“, kai tai, kas buvo seržanto plaučiai tėškėsi Kapitonui Vandamui į veidą.
- Psla!!!
- KĄ, SERE? – kontūzytas adjutantas išsipurtė iš ausų smegenų likučius ir sumojavo rankomis, - KUR SAKĖT VYKSTA TRAUKINYS?
- Pasala!
Raganiai turbūt buvo ką tik baigę savo desertus, nes smaginos kaip išgalėdami – virš dangaus tvenkėsi patys tirščiausi debesys, kokius tik buvo matęs šioje planetoje nusileidęs desantas.
Sprogimo nutrauktos adjutanto rankos vartydamosis linksmai pamojavo pačiam adjutantui ir nuskriejo į priešingas puses.
Adjutantas sutrikęs apsidairė, nenuspręsdamas paskui kurią ranką turėtų bėgti ir vėl kriuktelėjo.
Kapitonas Vandamas staiga suprato, kad jo būrys sumažėjo ketvirtadaliu ir prisiplojo prie žemės, užsidengdamas rankomis pakaušį.
Adjutantas pagaliau padarė teisingiausią sprendimą ir negyvas pargriuvo ant žemės.
Vikriai irdamasis alkūnėmis, Kapitonas Vandamas nušliaužė žeme. Nors ir kaip tai buvo nepatogu, kai pirštai sunerti ant pakaušio.
- Ne. Jums. Įveikti. Kapitoną. Vandamą, - burbėjo Kapitonas Vandamas, krūpčiodamas nuo kiekvieno stambesnio lašo.
Šliauždamas jis dar kelis kartus stabtelėjo, palengvindamas kančias į koją pašautam kareiviui ir nusukdamas sprandą iš kažkur čia atsiradusiam ežiukui. Į nugarą pataikius skeveldrinei granatai, Kapitonas Vandamas pasruvo krauju. Tačiau, nekreipdamas dėmesio į tokį įbrėžimą, nuo kurio paprastas eilinis tik pradėtų kūkčioti ir prašytųsi namo, jis šliaužė toliau net pats nelabai žinodamas ką veiks pasiekęs sukilėlių apkasus.
Pamatęs judėjimą vienoje iš duobių jis pašoko iš ištraukęs iš kišenės granatą nusviedė ją ten, kur šmėkštelėjo kažkoks šešėlis.
- Aha, įkliuvai!
Nedidelis „bum“ ir į orą pakilo dar vienas ežiukas.
Kapitoną Vandamą dar žemėje perspėjo saugotis ežiukų. Pastarieji po kiekvieno stipresnio lietaus pažirdavo į laukus ir rinkdavo viską, kas galėjo praversti gaminant kotletus – kojas, vėdarus, smegenis, rankas. Kartais net drįsdavo pasirodyti pačioje stovykloje, kur pačiupdavo kokį neatidų naujoką ir nusitempdavo į begalinius, po žeme glūdinčius, urvus.
Kapitonas kurį laiką dar pastovėjo viduryje lauko ir vėl prigludo prie žemės. Užlenkęs du pirštus iškilmingai nusišypsojo. Du ežiukai jau nukauti, o dar tik šeštasis mėnuo. Tikrai sėkminga karo pradžia.
Savadarbes ir skeveldrines granatas keitė jau ir kur kas stambesnės- prieštankinės.
Kapitonas Vandamas atlaidžiai nusišypsojo – tie sukilėliai tikri nevykėliai – naudoti prieštankines granatas ten, kur nėra pačių tankų, gali tik visiškai kvailiai.
Paskutinius žingsnius iki sukilėlių apkasų jis įveikė gudriu salto mortale, pussukiniu į kairę ir lėtu valso žingsneliu sustojęs prie pat ambrazūros puolė svaidyti granatas iš visų kišenių. Ne veltui jis buvo Granatų Greitasvaidžio čempionas trejus metus iš eilės.
Linksmai klykė sproginėjantys ežiukai, piktai keikėsi tykštantys raganiai, net atrodė, kad visame tame fone nuskambėjo viena kita gnomo daina.
Ištuštinęs visas kišenes, Kapitonas Vandamas dėl viso pikto dar pykštelėjo iš granatsvaidžio pro ambrazūrą.
Baigęs savo sunkų darbą, Kapitonas Vandamas nusibraukė sūrų prakaitą nuo kaktos.  Granatų lietus liovėsi ir dabar suplūkusią odą kaitino saulės spinduliai. Danguje jau spietėsi musių debesys, o ore tvyrojo kraujo ir išmatų tvaikas.
Kapitonas Vandamas su pasimėgavimu įtraukė į plaučius šį pergalės kvapą ir perlipęs per ištiškusį ežiuką užlipo ant brustvero ir išdidžiai įrėmė kumščius sau į šonus.
Iš ežiukų liko tik spygliai, o štai raganiai drybsojo jau kur kas didesnėmis dalimis. Vienas net tebelaikė ledų deserto indelį.
Pasidžiaugęs laimėtu mūšiu, Kapitonas Vandamas įsijungė raciją ir timptelėjo švarką žemyn.
Mikrofone pasigirdus piktam Generolo Voloso „Hmmm“, Kapitonas Vandamas atidavė pagarbą ir kiek galėdamas aiškiau sušuko:
- IŠKRUŠOM MES JUOS VISUS!
- Hmm?
- IŠ..., - Kapitonas Vandamas net pamėlo, tačiau prieš pakartotinę tiradą neįkvėpė pakankamai oro, o tiek ir tereikėjo – jis užspringo.
- Ką iškrušot?
- Ežiukus!
- Hmmm.
Kapitonas Vandamas tebestovėjo poza „Ramiai“, su didžiule baime jausdamas, kaip iš po nublizgintų batų padų slysta žemė.
- Turbūt skaudėjo? - Generolo balse nuskambėjo kuo aiškiausia užuojauta, - ežiukai, tai tau ne...
- Ne, sere, mes juos granatomis.
- Hmmm.
Dešinioji koja smuktelėjo žemyn, tačiau Kapitonas Vandamas tebestovėjo poza „Ramiai“, laikydamas raciją priešais burną. Generolas, sprendžiant iš garso, kaip tik lukšteno saulėgražas.
- Aaaa, TUOS ežiukus?
- Taip, sere, TUOS ežiukus!
- Hmmm.
Danguje sklaidėsi paskutinės debesų skraistės.
- O kodėl pas mane lija?
- Nelija, sere, - Kapitonas Vandamas dėl visa ko apsidairė – dangaus žydrumas net akino.
- Lija.
- Nelija!
- Sakau, kad lija, - suriaumojo Generolas, - tuoj pat pas mane!
- Klausau, sere!
Kapitonas Vandamas sumušė kulnais ir nušoko nuo brustvero.
- Generole?
- Ko? Tu dar ten? Kodėl ne čia?
- O... kur yra „ten“?
- Ten yra čia, - mokytojo tonu ramiai atsakė Generolas.
- Ne, sakėt, kad aš „ten“, o man reikia būti „čia“. Bet dabar aš esu „čia“, o jūs „ten“.
- Hmmm.
- Hmmm.
Abu jie tylėjo. Iš garso galėjo spręsti, kad Generolas dabar rausiasi savo stalčiuje, ieškodamas žemėlapių.
- Kareivi. Jei „ten“ giedra, o „čia“- toks baisus granatų lietus, kad šuns nevestum į lauką, reiškia tu esi ne ten, kur reikia! Nešk savo makaulę čia ir kuo skubiau!
Kapitonas Vandamas tankiai sumirksėjo, virškindamas visą pateiktą taktinę informaciją.
- Ir kodėl, po velniais, - toliau griaudėjo Generolas, - man rodo, kad naudojamės tarpžemyniniu dažniu? Ar žinai, kad jis yra dvigubai brangesnis, o tai reiškia – dvigubai mažiau sriubos tavo lėkštėje! Kodėl nesinaudoji.... hmmm.
Generolas nutilo. Sutraškėjo gliaudoma stambi sūdyta saulėgraža.
- Kur tu išvis esi?
- Sukilėlių planetoje, sere, - Kapitonas Vandamas pagaliau gavo progą įsiterpti ir neketino tos progos praleisti, - sunaikinom visas sukilėlių baterijas, nuostoliai – minimalūs, užgrobta didžioji dalis technikos, net...
- O ką tu po velniais veiki Sukilėlių planetoje?
- Malšinu sukilimą? - aklai spėdamas laimę pabandė Kapitonas Vandamas.
- Tai sukilimą malšini ne toje planetoje, - niurgztelėjo Generolas, - nešk savo autus čia. Ir kuo greičiau. Tas granatų lietus man vėžį jau varo.
Užsidegusi raudona lemputė pranešė apie ryšio pabaigą ir sumišęs Kapitonas Vandamas koja pakrutino kažkurio kareivio nuplėštą galvą.
- Ką gi, - jis atsipūtęs atsisegė švarką, - juk užbėgom įvykiams už akių, ar ne, vyrai? Dabar bent jau nebereiks čia grįžti.
Vyrai, demonstruodami dangui savo smegenis ir žarnas pritariamai tylėjo. Kapitonas Vandamas apgailestaudamas skėstelėjo rankomis ir stengdamasis neįlipti į į kruviną košę, nuspūdino atgal į savo bunkerį, su piktdžiuga galvodamas apie granatų lietaus merkiamą Generolą, kai jis tuo tarpu galės megautis giedromis ir šiltomis dienomis.