Pirma dalis
- Pasala! – sušuko Bleikauskas nugara prisiglausdamas prie kaktuso ir kaip mat pridūrė padrąsinančių žodžių savo kariams:
- Jūs, kalės vaikai! Šaudykite į viską, prakeikti benkartai, atmatos ir visi kiti, kuriais taip didžiuojasi Amėrikos kariuomenė!
Aplink patyliukais pradėjo švilpčioti spjaudomieji vamzdeliai ir pliauškėti timpos. Traukydamas iš nugaros spyglius kapitonas visomis išgalėmis stengėsi nesugalvoti jokio taktinio ar strateginio plano. Jis puikiai prisiminė, ką girdėjo per paskaitas karo akademijoje: „Nekurkite planų – juos gali numatyti priešas, o pergalės pagrindas – netikėtumas. “ Suvokęs, kad smegenys pasiekė penkioliktą neplanuotumo lygį, suriko:
- Iškišę liežuvius, kaire ranka plekšnodami per draugo užpakalį, žąsele į ataką PIRMYN!
Kariai susižvalgė, bet nusprendę, kad tai pakankamai nesuplanuota, pasielgė kaip liepti. Bleikauskas su pasididžiavimu žvelgė, kaip kariai krypuoja į priekį nekreipdami dėmesio į uraganinę spjaudyklių ir timpų ugnį. Staiga ant priekin išsiveržusio eilinio Tugažopausko nukrito megagranatas jį visiškai sutraiškydamas, sultimis aptaškydamas karius kelių metrų spinduliu ir laukan išbirusiomis sėklomis sužeisdamas dar kelis. Kapitonui palei nosį iš kairės praskrido eilinio Petraičio koja, o iš dešinės – eilinio Bėzjaicaičio labai intymios dalys, kai Bleikauskas suvokė, jog jo būryje visi kariai turi žemesnį nei grandinio laipsnį. Karininkas susimastė: „Kaip čia taip? Aš vis galvojau, kodėl šaukiu seržantui, o jis neatsiliepia... “ Tik netoliese šleptelėjus eilinio Berankio ranka išplėšė vadą iš apmastymų.
- Granatų lietus, - ėmė plyšauti Bleikauskas. - Į priedangą!
Visi puolė slėptis kur tik galėjo: kas po megarope, kas po lindo tarp megakopūstų lapų, o kai kas tikėjosi, kad spės išsikasti pakankamai gilų urvelį. Nepadoriais gestais atkreipęs netoliese esančių karių dėmesį, Bleikauskas išsitraukė marihuanos dūmų granatą sviedė ją link priešų. Gailiai šniurkščiodami nosimis kariai pasekė vado pavyzdžiu. Pasigirdus pergalingam kikenimui iš priešų pusės Bleikauskas kariams liepė atsitraukti. Pasiekę kmynų giraitę kariai sustojo.
- Oi, mano kojelės, - atsiduso eilinis Šortlegauskas. - Jau seniai tiek nebėgiojau...
- Dėl deoksiribonukleorūgšties, - suriaumojo Bleikauskas. - Užčiaupkite šį skystapautį!
- Aš gi nieko nesakiau, - susiraukė eilinis Skystapautis.
- Ne mėtų arbatėlės su ricina gerti atėjote, o armijai sukonstruoti buvote!
- Ricinos aliejus minkština odą, - tarė Šortlegauskas.
Suriaumojęs Bleikauskas čiupo eilinio Skystapaučio spjaudomąjį vamzdelį ir paleido žirnį į Šortlegovo kaktą.
- Headshot! * - šūktelėjo Drebuliauskas.
Aprimęs kapitonas suprato, jog atėjo laikas suskaičiuoti nuostolius. Iš penkiasdešimties žmonių būrio nukentėjo tik pora žmonių. Likę gyvi penki dabar vėpsojo laukdami įsakymo.
- Grįžtam į bazę, - burbtelėjo Bleikauskas. - Čia mes jau nieko nepadarysim.
Kariams žengiant per kmynų giraitę, kapitonas atsisuko į kovos lauką. Jis matė priešų kikenimą ir girdėjo, kaip palengva sklaidosi marihuaninės granatos dūmai. „Tikriausiai mane kliudė dūmelis“ – pagalvojo Bleikauskas ir apsikabinęs rožinį skraidantį begemotą nužingsniavo paskui karius.
Antra dalis
- Jie mus vejasi! – suinkštė Skystapautis.
- Ša, einam į tą megapaparčių giraitę, - burbtelėjo Bleikauskas ir spyriais paragino savo karius.
Pagal tolumoje pasigirstančią necenzūrinę leksiką lengvai galėjai atspėti, kad priešai pametė išgyvenusių karių pėdsakus. Taip pat nesunkiai galėjai suprasti, kad kapitonas pasiklydo, nes jie iki bazės esančios už penkiolikos kilometrų ėjo jau trečia diena. Žinoma, Bleikauskas paaiškino kariams, kad taip bando suklaidinti priešą ir galiausiai jį išsekusį nuo betikslio persekiojimo pribaigti. Kariai apsimetė, kad tiki jo planu.
- Dėl deoksiribonukleorūgšties, - šūktelėjo eilinis Bėzrazumauskas. - Kas tai?
Kariai išsižioję spoksojo į dangun besistiebiančią, aukštyn šakniavaisiu pasodintą metalinę megamorką. Kapitonas priėjo prie jos išsamiai apspardė, tačiau jokio rezultato tai nedavė.
- Aš tokias metalines megamorkas esu matęs istorijos vadovėliuose, - tarė Četiriglazauskas. -Sakoma, kad pirmieji žmonės su tokiomis atskrido į Amėrikos planetą.
- Mes radome galingą artefaktą! – apsidžiaugė kapitonas.
- Sveiki, - nuskambėjo keistokas balsas ir po akimirkos pasirodė keistas metalinis žmogus. - Aš esu istorijos registratorius. Ei, jūs neteisingai išgirdote! Aš esu Istorijos Registratorius. Taip, abu žodžiai iš didžiosios raidės. Kad labai nesužaločiau jūsų intelekto, paaiškinsiu paprastai: esu genialiausio visų laikų istoriko sąmonė perkelta į supernanokompiuterį, kuris yra įmontuotas į metalinį kūną, suteikiantį man mobilumo ir išskirtinio seksualumo.
Kariai stovėjo išsižioję, nesugalvodami ką turėtų pasakyti. Pagaliau šiek tiek atsitokėjo Bleikauskas ir išlemeno:
- Tu – žmogus?
- Kadaise buvau biologine forma, tačiau vėliau mano protas buvo perkeltas į šį robotą.
- Mat kaip, - nutaisęs protingą veido išraišką ir visiškai nieko nesupratęs numykė karininkas.
- Prakeikti primityvūs genetiškai modifikuoti aborigenai, - sumurmėjo Istorijos Registratorius.
- Taigi, ką tu čia veiki? – bandė palaikyti pokalbį Bleikauskas, svarstydamas ar žirniais pavyktų nukauti pašnekovą.
- Atvykau čia su pirmaisiais kolonizatoriais, - balse pasigirdo keistoka nuoskauda. - Maniau, kad nėra nieko įdomesnio nei stebėti, kaip kuriasi nauja žmonių bendruomenė.
- Tu atvykai su mūsų proproproproproproproproprotėviais? – šūktelėjo Skystapautis ir kaip mat krito pakirstas žirnio, nes pro kapitono ausis nepraslydo, kad eilinis pražiopsojo vieną „pro“.
- Fui, kokie primityvūs aukščiausiomis genetinės inžinerijos priemonėmis sukurti padarai! – subambėjo metalinis žmogus.
- Mes esam aukščiausias kovinės genetikos pasiekimas...
- Aukščiausias genetikos pasiekimas, - nusikvatojo Istorijos Registratorius. - Tik pažiūrėkite į save! Spjaudymo vamzdelių specialistai turi kompresorius, kurie atrodo kaip girto plastikos chirurgo prilipdyti papai! Timpininkams kairė ranka be alkūnės sąnario ir raumeninga dešinė ranka kaip onanisto profesionalo! Ar jūs bent paveikslėliuose matėte, kaip turi atrodyti žmogus?!
- Negalima vaizduoti mūsų proproproproproproproproproprotėvių, - susiraukė Bleikauskas, - nes kitaip užsitrauksi deoksiribonukleorūgšties nemalonę.
- Kaip žavu, mistifikuota genetika! Ir kaip viskas nutiko? Nes jūsų protėviai tingėjo gamintis kulkas...
- O kam gaminti kulkas, kai žirniai patys auga? – nusistebėjo kapitonas.
- Viskas per tingėjimą, - sudejavo Istorijos Registratorius. - Net manęs tingėjo klausytis, ir pasižiūrėkite kas gavosi? Net nežinote, kaip atrodo tikras žmogus...
- Žinai, - palingavo galvą Bleikauskas, - puikiai suprantu, kodėl protėviai tingėjo tavęs klausytis.
- Kokie jūs beviltiški, - skėstelėjo rankomis metalinis žmogus. – Gerai, kad bent greitai jūs išnyksite.
- Išnyksime? – pasibaisėjo kapitonas.
Metalinis žmogus ištiesė pirštą kažkur į tolius, kariai baugiai pažvelgė rodoma kryptimi. Tolumoje matėsi, kaip iš dangaus krenta prasmirdę megakopūstai ir iš priešų paleidimo daržų kyla megapumpotaukšliai. Juk visai neseniai niekas nebūtų patikėjęs, kad viskas pasibaigs abiejų pusių susirėmimu naudojant masinio naikinimo augalus.
Epilogas
Ruošdamiesi pasaulio pabaigai kariai panaudojo paskutinę marihuaninę granatą ir šnekučiavosi: kas su skraidančiais begemotais, kas su ištvirkusiomis saulėgrąžomis. Tuo metu Istorijos Registratorius planavo savo tolimesnę veiklą. Po masinio naikinimo augalų panaudojimo žmonės buvo pamerkti išnykimui, tačiau genialiausias istorikas neabejojo, kad planetoje anksčiau ar vėliau išsivystys kokia nors nauja įdomi gyvybės forma. Galbūt tas kalbantis žaltys obelyje yra visai realus kandidatas?
______
*
Norėdami suvokti visą šio žodžio gelmę būtinai pasiklausykite garso, pasislėpusio šioje nuorodoje.