Tik nesakyk,
kad jau žiema ateina.
Ledu pavirto
deganti širdis.
Likimui nevalia
nutraukti dainą,
kada joje
ir meilė, ir viltis.
Dar nebaigta
drobė kamputy laukia,
Neišsakytų posmų
dar šimtai.
Išmeski neviltį
kaip purvo saują,
Išplaudamas
vandens srove giliai.
Sugersiu tavo ašaras
kaip lietų,
O skausmą
aš paslėpsiu savyje,
Kad dar ilgai ilgai
šviesa spindėtų,
neblėstų laimė
tavo akyse.
Kirčiuoti dr-O-bė, nė drob-Ė.
Ir argi nuo žiemos ledu pavirsta ypač degančios širdys? Gal ji ledu pavirto, nuo ledinio ledinės širdies veiksmų? Betgi, Pabiruogėlė sužinojo apie tai, tik nelabai elegantiška lysti į svetimus intymumus ir dar skelbti pasauliui, kad sugersi ašaras kaip lietų. Bet kas čia ašaroja ir nuo ko? Kam tas nereikalingas savęs kalimas prie kančių kryžiaus. Tai juk buvo tik Kristau prerogatyva, bet kuriuo atrodo netioki, nes sakai kad:
"Likimui nevalia
nutraukti dainą,
kada joje
ir meilė, ir viltis".
Kas tas toks likimas per išdaigininkas, kad sugeba net nutraukti dainą? Gal būt Viešpaties pavaduotojas, bet gi su Viešpačiu rungiasi tik Šėtonas, o visi kiti niekas palyginus su Viešpaties amžinaja ir nenykstančia galia. Tai gal netiki Viešpačiu, jeigu susikuri kitokį pasaulėvaizdį su kažkokiu "Likimu". O gal tikrai žinai jo formulę? Gerai būtų, kad apšviestum neišmanelius. Manau, grožis nuo to nesunyktų. (Beje, galvojau, kad fantastikai skirtas kitas "stalčius").