mažam žmogui

O aš, vis braukiau lėtai pirštais į spintą,
suprasdamas, kad man reikia draugo.
Lietus čaižė rūdyjančią palangę,
ir retsykiais pasirodantys žaibai
nušviesdavo jo liūdną veidą.

Kartais jam darydavosi baugu,
užlipus ant senos bažnyčios
kaimo pakraštyje
ir meldžiantis smailam mėnuliui.
Jo įsitempusį ir sunerimusį veidą
pakeisdavo nežinia iš kur
atsirandantis begalinis kvatojimas
ir žiūrėjimas į save iš anapus.

Iš anapus
kelio ir upės,
kur anais laikais susikirsdavo du pagrindiniai kaimo keliai,
dabar jau apaugę tankiais miškais
ir vedantys į plačią ir begalinę
tamsą.

Naktiniai šešėliai ir drugiai
buvo vieninteliai jo minčių klausytojai,
sielos palydovai,
šiltame, trupančių plytų ir raudonų čerpių
vasaros guolyje.

Kaimo žmonės rytais galąsdami dalgius matydavo,
kaip bažnyčios stogais laksto katės,
rieda lietaus spinduliai,
ir nė neįtardavo, jog tenai,
ir čia,
šalia jų,
gyvena senos sielos žmogus,
kuriam reikia draugo.