Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pirmas
Pažvelgiau pro langą. Lijo. Laimei nelijo stipriai. Bet man patinka lietus. Ir jis kaip tik atitinka mano nuotaiką. Nes vakar mirė mano močiutė. Aš jos labai pasiilgsiu. Ir jau dabar beveik palūžau. Tik su močiute galiu pasikalbėti normaliai. Su tėčiu pasikalbame, bet ne taip kaip su močiute. Ji mane supranta labiau negu mano geriausi draugai. O tokių turiu du. Mailė ir Meisonas Stivensonai. Jie pusbroliai. Bet geri mano draugai kaip jau minėjau.
Taigi mano močiutės labai truks. Netikėtai į kambarį įėjo mano tėtis. Jis buvo susirūpinęs:
-Kaip jautiesi? – paklausė prikimusiu balsu.
-Prastai. Kaip tu? – automatiškai atsakiau.
-Normaliai. Nepamiršk kad šiandien laidotuvės. Tuoj ateis Mailė su Meisonu.
-Gerai.
Jis išėjo. Dabar jam sunku, kaip ir man. Juk močiutė padėjo jam auklėti mane. O kur mano mama? Jos neatsimenu. Tėtis sako kad jie susitikinėjo metus. Bet paskui susipyko ir po mėnesio ji atėjo pas tėtį su manimi. Ji mane paliko jam, o pati kažkur dingo. Tėčiui dar ir dabar skaudu apie ją kalbėti. Tikriausiai ją tebemyli. Bet aš negaliu atleisti mamai už tai kad mane paliko. Niekada neatleisiu. Vieną kartą net esu mačiusi jos nuotrauką. Stebiuosi kad tėtis ką išsaugojo. Ji buvo labai panaši į mane. Rudi ilgi plaukai, rudos gilios akys.....
Atsidusau. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas dėl kurio kankinuosi. Aš.... matau šešėlius... Žinau tai tikrai beprotiška. Bet tenka pripažinti kad tai tiesa. Be to tai nepaprasti šešėliai, kurie atsispindi nuo žmonių. Tie šešėliai juda. Ir jie mane užklumpa netikėčiausiomis situacijomis. Jie niekada nieko nedaro. Jie tik slenka sienomis ir mane stebi... Bet ką aš čia nusišneku..... Man nuo šoko aptemo smegenys....
Taip ir likau sėdėti ant palangės. Stebėjau kaip skaidrūs lašai slenka per stiklą. Tada išgirdau beldimą į duris:
-Ruoškis, Olivija – išgirdau tėčio balsą.
-Tuoj.
Pasiėmiau juodą suknelę ir kosmetinę ir nuėjau į vonią. Ten Palindau po dušu ir apsivilkau suknelę. Nesidažiau, bet pasikvepinau mėgstamiausiais kvepalais.
Grįžusi į kambarį pamačiau šešėlius. Jie lėtai slinko sienomis. Negi vėl prasideda? Bet iš tikrųjų tai tebuvo judančios, juodos, permatomos dėmės. Sulaikiau kvėpavimą. Tačiau greitai susitvardžiau, čiupau rankinę ir nubėgau į apačią.
Mailė ir Meisonas jau buvo atėję. Jie liūdnais veidais pažvelgė į mane:
-Užjaučiu, Olivija – suaimanavo Mailė ir mane apkabino.
-Ačiū - sumurmėjau.
-Užjaučiu – tarstelėjo Meisonas.
Ji nenuleido nuo manęs akių. Aš Meisonui visada patikau. Mailė sakė kad jis mane įsimylėjęs nuo 6 klasės. Bet aš jo nemyliu. Mes galim būti tik draugai. Ankščiau bandėm susitikinėti bet nieko neišėjo.
-Važiuojam? – paklausiau kai Mailė atsitraukė.
-Važiuojam – tarė abu vienu metu.
Atsidusau ir visi nuėjom į automobilį. Po kelių minučių jau važiavom link močiutės namų. Visi tylėjom. Kaip privažiavom parką, stabtelėjom prie pėsčiųjų perėjos. Per ją ėjo kelios moterys.
Netikėtai pažvelgiau į medžius ir tarp jų pamačiau....














                            Antras



Staiga, tarp medžių pamačiau.... šešėlį... Bet tai nebuvo šešėlis. Tai buvo žmogus.... Tik permatomas, labai balta oda, pabalusiomis lūpomis ir juodomis kaip naktis akimis... Tai buvo kažkoks vaikinas... Kodėl jis permatomas? Man jau tikrai paranoja. Taip tikrai!
- Žemė kviečia Oliviją! - sušuko Mailė nutraukdama mano apmąstymus.
- Kas? - sumurmėjau.
Nusukau žvilgsnį nuo lango ir pažvelgiau į Mailę. Bet paskui vėl įsispoksojau pro langą. Šešėlio aišku nebebuvo. Aš tikrai išprotėjau!
- Olivija! - Meisonas papurtė mane.
- Kas jums yra?! - netikėtai sušukau, lyg atsigaudama nuo transo.
- Olivija, tau viskas gerai? - paklausė tėtis kuris sėdėjo priekyje, mes buvom susigrūdę gale.
- Manau kad taip - sulemenau.
- Ką ten pamatei? - pasidomėjo Mailė.
- Nieko. man tik pasirodė kad kai ką mačiau...
.....................................................................................................................................................
Po laidotuvių namo grįžau tik vidurnaktį. Buvau tokia pavargus, kad norėjosi tik griūti į lovą. Bet kai atsiguliau niekaip neužmigau. Iš galvos neišėjo laidotuvės, šešėlis... Aš tikrai išprotėjau. Bet manau kad turiu kam nors apie tai papasakoti. Bet kas manim patikės? Ogi niekas.
Maždaug apie 2 nakties sugebėjau užsnūsti ir susapnavau sapną:
„ Buvo vasara. Stovėjau kažkokiame kieme kuriame vyko šventė. Žinau kad vilkėjau baltą, ilgą suknelę. Net neįsivaizduoju kodėl. Bet sapnas atrodė gražus. Švietė saulė, skraidė drugeliai... Kaip realybėje. Tačiau mano sapną sugadino pasirodę šešėliai. Jų buvo šimtai. Juodos, permatomos dėmės slinko dangumi, žeme, medžiais. Tada pamačiau močiutę. Norėjau bėgti prie jos, bet mano kojos nesujudėjo. Močiutei pasirodžius, šešėliai įgavo žmogiškus pavidalus. Merginos ir vaikinai kraupiai šypsojosi ir spoksojo į mane. Tiesiog ryte rijo.....
- Viskas tik prasideda.... - tarė močiutė.... „
Mano akys plačiai atsimerkė. Gulėjau savo lovoje, savo kambaryje. Visa šlapia nuo prakaito. Koks košmaras! Bet juk normalu kad sapnuoju močiutę. Bet šešėliai... Pirmą kartą juos sapnuoju... Atsisėdau ir nubraukiau sulipusius plaukus nuo kaktos. Pažvelgiau į laikrodį. 7 ryto. Gal jau reikia keltis? Pakilau iš lovos. Apsirengiau ir nuėjau į virtuvę. Tėtis jau buvo darbe.
Pasidariau sumuštinių ir kavos. Viską suvalgiusi ir išgėrusi išėjau pasivaikščioti. Man visada patinka vaikščioti rytais. Kai išėjau iš namų mačiau kaip tirštas rūkas slenka miestu. Žolė dar buvo apsigaubusi rasa.
- Labas! -išgirdau linksmą Meisono balsą.
- Labas, ką čia darai taip anksti? - nustebusi paklausiau.
- Bėgioju. Juk žinai aš - bėgikas - linksmai nusijuokė.
Šyptelėjau.
- O ką tu čia darai?
- Vaikštinėju. Tiesiog noriu prasiblaškyti. Buvo ne kokia naktis. - prisipažinau.
- Suprantu. Gal... - Meisonas susinervino - Gal nori eiti su manim į Helovyno vakarėlį? - greitai išbėrė.
- Meisonai.... Mes juk jau bandėm...
- Tik kaip draugai, ne kaip pora - šyptelėjo nekaltai.
- Gerai - nusileidžiu - Bet tik kaip draugai.
- Gerai. Gerai - sutinka - Na aš jau eisiu...
- Gerai, pasimatysim mokykloje - džiaugsmingai tariau.
- Iki.
-Iki.
Meisonas nuėjo. Atsidusau. Kodėl apsimetinėju? Meisonas galvoja kad man viskas gerai, bet taip nėra. Nė iš tolo nepanašu. Ir tikrai kodėl vaidinu? Netikėtai vidurį gatvės pamačiau šešėlį. Bet ne tą patį. Skiriasi jų veido bruožai ir plaukų spalva. Negi vėl užėjo paranoja? Šešėlis man kraupiai išsišiepė. Ir pamojo kad prieičiau. Eisiu? Nė neįsivaizduoju. Stovėti irgi negaliu. Netikėtai pajutau didelį norą prieiti prie jo. Net nežiūrėdama į gatvę pradėjau eiti link šešėlio. Kai priėjau, sustingau. Tada šešėlis prasižiojo:
- Padėk mums....
















                                                Trečias
- Padėk mums - pašaipiai pakartojo šešėlis.
Iš tos baimės net negalėjau pajudėti. Negi tas šešėlis tikras?
- Tttuu.. gali kalbėti? - sulemenau, nieko protingesnio nesugalvojau.
- Aišku kad moku. Aš ne šmėkla kad nekalbėčiau - atkirto.
Išgirdau pypsint automobilį. Tada kažkas čiupo man už rankos. Tada kažkas mane nutempė nuo gatvės. Kaip beprotė spoksojau į pravažiuojantį automobilį. Vairuotojas net nesivargino sustoti...
- Olivija! Tau viskas gerai?! Gal proto netekai?! - išgirdau siaubingai išsigandusį Meisono balsą.
- Aaašš.... - tik tiek sugebėjau sulementi.
- Tave reikia nuvežti į ligoninę - sumurmėjo Meisonas ir apkabino mane per liemenį.
Su Meisonu po 5 minučių nusigavom iki jo namų. Paskui pradėjom važiuoti į ligoninę. Automobilyje galiausiai pratrūkau. Užsidengiau veidą rankomis. Po minutės pajutau kad mano delnai drėgsta...
- Gerai jautiesi? - paklausė Meisonas.
- Ne - trumpai atsakiau, mano balsas trūkčiojo.
- Nusiramink. Mes tuoj pasieksim ligoninę. Tau viskas bus gerai. Bet ką ten darei? Tavęs vos nepartrenkė!
- Aš.... Tu dabar galvosi kad aš išprotėjau. Ir aš pati taip manau. Aš.. mačiau šešėlį..
- Na ir ką? Bet... juk saulė nešviečia - susimąstė Meisonas.
- Meisonai, tai nebuvo paprastas šešėlis - pagaliau patraukiau rankas nuo veido - Šis šešėlis kitoks negu paprasti. Jis buvo žmogaus pavidalo ir permatomas. Tu jo nematei?
- Ne... - Meisonas rimtu veidu pažvelgė į mane - Aš nieko nemačiau tik tave....
- Ai, koks skirtumas - sumurmėjau ir pažvelgiau pro langą.
................................................................
Nuvažiavom į ligoninę. Laimei man nieko nenutiko, tik patyriau šoką. Meisonas aišku manim netiki. Bet apie šešėlius iš viso nebekalbėjau. Kai grįžau namo, teko aiškinti tėčiui. Bei išklausyti jo klausimų virtinę. Bet paskui grįžau į lovą ir užmigau. Tėtis griežtai uždraudė eiti iš lovos. Kitą rytą atsikėliau anksti. Šiandien pirmadienis, reikia eiti į mokyklą. Mokausi 11 klasėje. Apsivilkau ir nė nevalgiusi išėjau į mokyklą. Oras buvo drėgnas, bet nelijo.
Kai ėjau pro parką, atsirišo mano batų raištelis. Dar gražiausiai! Kai užsirišau, ir pradėjau eiti link mokyklos, pamačiau dar vieną šešėlį. Tą patį kurį mačiau parke tarp medžių. Vėl prasideda.... Bent jau kelias valandas negalvojau apie jokį šešėlį...
Bet šešėlis nesivaipė kaip anas, jis tik liūdnai žiūrėjo į mane.
- Olivija - tarė.
Sustingau... Ir tas kalba... Ir iš kur jisai žino mano vardą?
- Iš kur žinai mano vardą? - sulemenau.
- Nesunku sužinoti - liūdnai šyptelėjo.
- Ko nori iš manęs? - stengiausi kalbėti išdidžiai ir piktai, bet mano balsas virptelėjo .
- Tiesiog noriu kad padėtum mums.
- Jums? Dar yra jūs? Aš negaliu „tau“ padėti. Nes aš esu tik kvaila beprotė ir kvaiša.
- Tu ne beprotė, Olivija -rimtai tarė.
- Tai kodėl matau tave? Kitus? Paaiškink.
- T... - ji jau žiojosi kažką sakyti bet nebesiklausiau ir patraukiau kuo toliau nuo jo. Į mokyklą žinoma.....
                                      Ketvirtas
Mokykloje jaučiausi lyg būčiau zombis. Niekaip nepamiršau šešėlių. Per pietus atsisėdau prie stalo. Mailė prisėdo šalia:
- Olivija, kas tau yra? - neiškentusi paklausė - Tu visą dieną nepratari nė žodžio. Tau dar šokas nuo avarijos ar dėl senelės?
- Ir dėl to dėl to - automatiškai atsakiau.
- Be to tu nieko nevalgai - pastebėjo - Gal suvalgyk ką nors?
- Nieko nesinori.
Mailė atsiduso ir susirišo savo raudonus ilgus plaukus į uodegą.
- Kaip sau nori - sumurmėjo.
Prie mūsų klestelėjo Keitlin. Mūsų klasiokė ir didžiausia fyfa. Blondinė, bet nesirengia rožiniai. Tai jos didžiulis pliusas.
- Sveiko, merginos - sučiulbėjo - Spėkit kas susirado vaikiną.
- Tu? - sarkastiškai sumurmėjo Mailė, ji net nepakėlė akių.
- Nors ir esi sarkastiška, Maile, bet tu teisi. Aš turiu vaikiną. Spėk kas tas laimingasis.
- Nė neįsivaizduoju - sumurmėjau, žvalgiausi po valgyklą.
- Ogi Karteris!
- Jūs idealiai tinkat vienas kitam - atkirto Mailė.
Keitlin įsiuto dėl to kad mes tokios nedėmesingos. Tada piktai atsiduso, ir nužingsniavo per valgyklą.
- O ir Maile, nevalgyk daug. Sustorėsi - Tarstelėjo Mailei.
Mailė parodė jai vidurinijį pirštą. Keitlin nepamatė tokio gesto. Bet eidama piktai vaipėsi.
Perbraukiau per savo rusus plaukus. Kaip man skauda galvą.... Galiausiai nuskambėjo skambutis ir nuėjau į istorijos pamoką. Atsisėdau į savo suolą. Išsiėmiau knygas. Normalūs veiksmai.
- Olivija, galiu tavęs kai ko paklausti? - pašaipiai paklausė iš nežinia kur atsiradęs Karteris.
- Klausk - atkirtau.
- Keitlin sakė, kad Mailė sveria 65 kilogramus. Ar tai tiesa?
- Mailės svoris nėra tavo ir Keitlin reikalas!!! - surikau.
- O taip yra. Be to tu...
- Kas apie mane?
- Sakė kad vakar tavęs vos nepartrenkė. Tu išėjai į patį gatvės vidurį. Kai nemoksiška.
- Atsiknisk - kodėl Karteris lenda prie manęs, be to atrodė kad mano galva tuoj sprogs - Negirdėjai ką sakiau?
- Heterson, Lokvudai. Kas čia vyksta? - griežtai paklausė mokytoja.
- Nieko. Mes tik kalbėjomės - pašaipiai tarė Karteris ir nusliūkino į savo suolą.
Giliai įkvėpiau. Pažvelgiau pro langą ir vėl pamačiau šešėlį. Tą kurį sutikau ryte. Jis spoksojo į mane.....






                                          Penktas

Mano diena praėjo lygiai taip pat kaip ir visos. Bet buvo vienas pliusas - šešėlių daugiau nemačiau. Bet mano prasta nuotaika nepasitaisė, jei tai taip galima pavadinti. Grįžusi namo numečiau kuprinę į kampą. Nebuvau nusiteikusi ruošti namų darbų. Bet labai nustebau kai mano telefonas suskambo, ir telefono ekrane pamačiau kas skambina. Skambino Karteris:
- Klausau? - atsidususi atsiliepiau.
- Labas, Heterson - pašaipiai tarė.
- Ko nori, Karteri? - atkirtau.
- Nieko, tiesiog norėjau pasikalbėti su kuo nors.
- O kur tavo draugeliai? Keitlin? Girdėjau kad susitikinėjat.
- Jie visi kvaili. Bet tu ne kvaila.
- Malonu žinoti - sumurmėjau.
- Taigi, ar eisi į Helovyno vakarėlį?
Netikėjau savo ausimis. Karteris Lokvudas kviečia mane į Helovyno vakarėlį, kuris vyks rytoj?
- Tai kaip? - nekantravo.
- Gal gali pakartoti?
- Ar eisi į Helovyno vakarėlį? - jis nusijuokė.
- Taip... - nępatikliai atsakiau.
- Gal einam kartu?
- Ne. Mes negalim. O kaip Keitlin? Juk labai gyrėsi kad susitikinėjat.
- Pamiršk Keitlin, dabar ne apie ją turėtum galvoti. Geriau pasaugotum savo užnugarį - jis dar kartą nusikvatojo ir padėjo ragelį.
Taip ir stovėjau virtuvėje apstulbusi. Ką jis turėjo omeny? Galiausiai po 10 minučių patraukiau į savo kambarį.
Po 2 valandų jau buvau paruošusi namų darbus. Jau temo. Mailė visada sako kad naktis pavojingas metas. Gal ir teisybė..... Staiga pajutau lengvą vėjelį. Kas čia dabar? Apsižvalgiau po kambarį. Jame nieko nebuvo.
Netikėtai pamačiau tą šešėlį per kurį vos nežuvau. Jis stovėjo kampe, sustingęs, bet įdėmiai mane stebėjo. Tačiau buvo pasiruošęs pulti bet kurią akimirką. Sustojau lyg įbesta. Mano protas šaukė kad bėgčiau, bet negalėjau pajudėti iš vietos. Kojos tapo medinėmis...
Šešėlis pradėjo artintis, o aš pagaliau sugebėjau pajudėti. Išbėgau iš kambario. Nubėgau laiptais žemyn. Šešėlio nesimatė, bet jaučiau kad jis netoliese. Virtuvėje šešėlis pripuolė prie manęs. Suklykiau kai jo veidas atsirado tiesiai priešais manajį:
- Žaidimas prasideda - tarė savo nepriekaištingu balsu.
Tada tik pajutau kaip atsitrenkiau į sieną. Man skaudėjo visus kaulus. Bet kodėl tas šešėlis nori mane nužudyti? Ką jam padariau? Susiėmiau už galvos. Pajutau kažką lipnaus ant jos. Man praskėlė galvą.... tada pamačiau šešėlio akyse didžiausią įniršį. Man tikrai galas.... Bet už ką? Ką jam padariau? Staiga pamačiau tik juodą tamsą.....
                                                Šeštas

Pamačiau tik tamsą. Bet vėliau tamsa dingo. Vėl atsidūriau savo kambaryje. Kambaryje buvo tamsu. Apvalus mėnulis švietė pro langą. Tada išgirdau kaip dūžta daiktai. Kas čia darosi? Staiga prisiminiau kas nutiko. Vos ne vos atsistojau.
Staiga mano langas prasidarė ir kažkokia juoda dėmė išlėkė į naktį. Sutrikusi žvalgiausi po kambarį, Nušlubavau prie lempos, kuri stovėjo ant staliuko. Tačiau lempos savo vietoje nebebuvo. Visai išsekusi suklupau ant grindų. Bet supratau kad kambaryje nebesu viena.
Žvalgiausi po kambarį. Bet nieko nemačiau. Per tamsu. Netikėtai iš nežinia kur atsirado ranka. Tiesa, permatoma. Norėjau paiimti ranką, bet užčiuopiau tik orą.
Atsistojau. Tik dabar pamačiau šešėlį, kurį vis sutinku parke.
- Kas tu toks? - paklausiau.
- Šešėlis - šyptelėjo - Tiksliau mano vardas Kristianas - dar kartą nusišypsojo, nuoširdžiai.
- Olivija - sutrikusi šyptelėjau - Gerai, o dabar paaiškink kas čia dėjosi?
- Tave užpuolė. Dėl maždaug 50 priežasčių.
- Bet kodėl užpuolė mane? Ir kas?
- Kitas šešėlis. Tas dėl kurio tavęs vos nepertrenkė.
- Iš kur žinai? - įtariai paklausiau.
- Aš ten buvau. Bet tave išgelbėjo be mano įsikišimo.
- Meisonas - atsidusau - Bet kodėl mane?
- Nes tavo močiutė nusižengė įstatymams.
Negalėjau patikėti.
- Ką? Kokiems įstatymams? Ir prie ko čia mano močiutė? Tu jos net nesi akyse matęs! - netikėtai įsiutau.
- Nusiramink, Olivija. Tavo močiutę pažįstu jau seniai.
- Pažįsti? o neturėtum sakyti kad ją pažinojai? Juk ji mirusi!
- Deje, Olivija. Ji gyva.
- Nenusišnekėk. Aš buvau jos laidotuvėse.... - pajutau kaip mano skruostais rieda ašaros.
- Tu nežinai nė pusės tiesos.
- nežinau?! Sakai kad nepažįstu jos?
- Nesakau. Tu tik nežinai tiesos.
- Kokia ji? - paklausiau nors nė kiek nenorėjau žinoti tiesos.
- Tavo močiutė šešėlis - lėtai ištarė.
- Baik nusišnekėti! Tai kad jau tu šešėlis, tai reiškia kad ir visi šešėliai? - surikau.
- Nerėk. Prikelsi tėvą - griežtai nutildė mane.
- Neaiškink man ką daryti! Ir iš viso dink iš mano namų.
- Negaliu.
- Tiesiog dink!
- Gerai jau. Bet aš dar grįšiu. Stebėsiu tave. Be to kiti šešėliai grįš rytoj. Jie puls žmones, per vakarėlį.
- Dink!
Kristianas šyptelėjęs pradingo tamsoje. O aš visai išsekusi suklupau ant grindų....

                                    Septintas
Kitą dieną turėjo įvykti Helovyno vakarėlis. Mudvi su Maile ir Meisonu Helovyną švenčiam jau nuo 8 klasės. Pernai Mailė surengė didžiausią vakarėlį visos mokyklos istorijoje. Ji sukvietė ne tik visą mokyklą, bet visus kuriuos pažįsta. Tada kai visi suvažiavo nebuvo kur paguldyti.... Seni geri laikai... Bet šis Helovynas bus kitoks. Visų pirma neturiu jokio noro švęsti. Ypač po bemiegės nakties. Niekaip negalėjau patikėti tuo šešėliu, ar Kristianu.
Manau kad mano gyvenimas pasidarė visai beprotiškas. Net negaliu logiškai mąstyti. Visa diena praėjo miglotai. Jaučiausi lyg sapne. Bet sugebėjau pabusti, kai jau ruošiausi eiti į vakarėlį. Jis turėjo vykti mokykloje.
Stovėjau prie veidrodžio. Mano ranka sustingo. Pasirodo šukavausi savo rudus plaukus. Tik dabar pamačiau kad vilkiu juodą suknelę. Atsidusau ir toliau šukavausi plaukus.
Galiausiai sugebėjau išeiti iš namų. Jau pradėjo tempti. Žingsniavau tamsiu šaligatviu, bet tada išgirdau žingsnius. Jie vėl čia? Beprotybė tesiasi...
Paspartinau žingsnį. Jau beveik bėgau. Bet sustojau kai prieš mane išdygo linksmas M ailės veidas:
- Kodėl čia bėgioji? - nusistebėjo.
- Mane kažkas vijosi.
- Kai kas jau jaučia Helovyno dvasią - linksmai pareiškė.
Nusišypsojau. Patraukėm link mokyklos. paskui prie mūsų prisidėjo Meisonas. Juokaudami nuėjom iki mokyklos. Mokykla atrodė normaliai, bet sporto salė buvo išpuošta. Durys buvo praviros. Iš salės sklido garsi muzika. Iš tikrųjų tai turėtų tebūti šokiai, bet mokiniai atsinešė alkoholio ir kitokio šlamšto.
Įėjom į salę. Visi tik šoko, gėrė, juokėsi... Bet aš nenusiteikusi linksmintis. kaip jau minėjau. Tada pamačiau šešėlius. Jie vaikščiojo tarp žmonių. Kai kurie žmonių pavidalais, o kai kurie šešėlių. O paprasti žmonės nė nemumanė apie šešėlių egzistavimą. Kaip jiems pavydžiu.
Tada pamačiau šešėlį. Tiksliau ji. Ji buvo aušta blondinė, su pašaipia ir gudria išraiška. Dar niekada nemačiau šešėlės.... Bet mano apmąstymus nutraukė prisiartinę Keitlin su Karteriu:
- Hey! - linksmai sušuko Keitlin.
- Labas, Heterson - linksmai atsakė Karteris.
- Labas.
Porelė pradėjo juoktis. Pasigėrė. Prisiverčiau šyptelėti:
- Matau kad jau prisilinksminot.
- Teip.... Einam ten dar yra alaus - sučiulbėjo Keitlin.
- Dar yra? Bet juk šokiai dar tik prasidėjo.
- Olivija, Olivija. Nejaugi nesupranti? - visi jau atėjo girti. O čia tik jų liekanos - atsiduso Karteris.
- Jūs eikit. Aš ateisiu vėliau.
- Aha.
Jie nuėjo. Atsidusau. Jaučiu kad greitai dingsiu iš čia. Tada pajutau kad kažkas lyg ir palietė mano ranką. Bet tai nebuvo prisilietimas. Tai buvo daug daugiau negu prisilietimas. Jaučiau tik šilumą. Labai geras jausmas... Ar mane liečia šešėlis?
Prieš save išvydau Kristianą.
- Ko? - sutrikusi paklausiau, negi jis mane lietė?
- Mums reikia dingti iš čia - griežtai tarė.
- Mums? Su tavim niekada niekur neičiau - atkirtau, dairiausi po salę.
- Olivija, prašau. Tai labai svarbu. Tu gali susižeisti.
- Ką? - pagaliau pažvelgiau į jį.
- Kaip jau sakiau, šešėliai puls šiąnakt. Ir labai greitai. Tai verčiau paklausyk manęs ir maukim iš čia - jau įniršęs tarė.
Jis apsisuko ir pradėjo eiti. Tikėjosi kad seksiu iš paskos. Tegul pasvajoja. Netikėtai pamačiau kitus šešėlius. Vadinasi Kristianas nejuokavo. Pasileido link jo.
- Ką jie darys? - paklausiau kai jį pasivijau.
- Susprogdins salę - sunerimęs atsakė.
- Ką?! - sušukau - o dieve! Mailė ir Meisonas! Privalau juos išvesti iš ten! - dabar jau klykiau, bet nepajudėjau iš vietos.
- Negali. Tu negali jų išgelbėti - jis iš visų jėgų stengėsi mane sulaikyti.
- bet...
Pajutau kad Kristainas griebė man už rankos. Šį kartą pajaučiau. Be to pajutau kad esu nebe salėje.
- Paleisk! - suklykiau.
- Tu galvojai kad aš to nemoku? - atkirto - Galvok iš naujo.
- Bet visi žus!
- Raminkis! Elgiesi kaip mažas vaikas!
Išėjom iš mokyklos teritorijos. Kristianas tebetempė mane, kažkur.
- Kur mes einam? - jau apsiraminus paklausiau, pajutau ašaras ant skruostų, visi žus!!
- Kuo toliau nuo čia - atkirto Kristianas.
Sustojau. Išgirdau kurtinantį sprogimo garsą. Pamačiau kaip liepsnoja salė. Su nerimu pažvelgiau į Kristianą. Jis tiesiog be jokios išraiškos spoksojo į mokyklą. O aš toliau tebežliumbiau....













                                            Aštuntas
Ir toliau stovėjau sustingusi. Spoksojau kaip prie mokyklos atvažiavo gaisrinė ir greitoji. Kristianas tebelaikė mano ranką, stipriai suspaudęs. Jei nebūtų susprogdinta mokykla, tikriausiai būčiau jį aprėkusi ir pasišalinusi. Bet taip nėra...
- Kas dabar bus? - sulemenau.
- Dabar mes dingsim iš čia - rimtai atsakė ir pradėjo mane kažkur vesti.
- Kodėl turėčiau tavim pasitikėti?
- Olivija, aš tave išgelbėjau du kartus. Nejaugi to negana?
- Nežinau - prisipažinau - Visai nežinau kuo pasitikėti.
- Patikėk manim - jis pažvelgė į mane.
Nejučia linktelėjau. Pradėjom eiti mišku.
- Tai jie tikrai nori mane nužudyti? - paklausiau, mano balsas trūkinėjo.
- Taip - nenorom pripažino.
- Kodėl?
- Dėl tavo močiutės. Kaip jau minėjau ji šešėlis. Ir ji įsimylėjo žmogų, tavo senelį.
Sustojau ir įdėmiai klausiau. Kristianas nustebęs žvelgė į mane.
- Tai vis dėl to klausaisi?
- Taip. Sakyk toliau.
- Gerai. Šešėliams tai nepatiko, labai nepatiko. Jie uždraudė tavo močiutei įeiti į Halą.
- Kas tas halas?
- Vieta kurioje gyvena šešėliai. Ten jie gali saugiai gyventi. Bet tavo močiutė pati savo noru paliko Halą. Šešėliai pasiuto. Tada jie nusprendė keršyti. Bet ne iš karto. Tavo močiutė užvaldė vieną kūną, ištekėjo už tavo senelio. Jie gyveno laimingai. Jiems gimė sūnus. Tavo tėtis? - linktelėjua, Kristianas tęsė - Šešėlių kerštas buvo siaubingas. Jie išžudė beveik visą tavo giminę.
Prisiminiau paslaptingas savo senelio brolio, sesers, mano tetų ir puseserių mirtis.... Nejaugi juos išžudė šešėliai?
- Tada jie nužudė tavo senelį.
Senelio mirtį atsiminiau pati. Močiutei buvo šokas. Ji visus metus tiesiog vaikščiojo ir nieko nedarė. Jai buvo šokas... Man tada buvo 10...
- Visai nesenai jie pasiėmė tavo močiutę. Jie ją nužudė galutinai...
Sustingusi tebesiklausiau.... Kristianas žino daugiau negu aš pati....
- Sekanti esu aš..... - sulemenau, pabaigoje mano balsas užlūžo.
- Ne tu viena. dar ir tavo tėvas...
- Siaubas... Kodėl tokios nesamonės vyksta? Nebesuprantu..
- Toks jau tas gyvenimas - atsiduso Kristianas.
Tada jis pagaliau paleido mane. Pasijutau nebetokia suvaržyta.
- Tu ne visą laiką buvai šešėlis ar ne? - pasidomėjau.
- Ne, ne visą. Tik 17 metų. Tada mano gyvenimas pasikeitė. Žiauriai pasikeitė.
- Papasakok kaip tapai šešėliu - paprašiau.
- Na iš tikrųjų tai įvyko maždaug prieš 100 metų. Aš, mano sesuo Reičelė ir motina gyvenom Paryžiuje. Mano tėvas žuvo kare. Vertėmės sunkiai. Mama buvo siuvėja, Reičelė jai padėdavo. O aš dirbdavau žmonėms. Bet vieną dieną mūsų mama mirė. Mes privalėjom dirbti dvigubai, nelabai išėjo... Bet galiausiai pasirodė viena moteris. Ji pareiškė kad ji mūsų motina, ir ji šešėlis. Ji sakė kad ir mus pavers jais.... Mes netikėjom tuo, bet ji išsiėmė peilį ir nužudė Reič, paskui mane.
- Kaip žiauru. tau tikriausiai yra labai skaudu....
- Per šimtą metų susitaikiau.
- O kur tavo mama ir Reičelė?
- Mama Hale, o Reič sukiojasi kažkur netoliese.
- Aišku.
- Dabar tau metas namo.
- Bet aš nenoriu. Man reikia prasiblaškyti. Gal einam pasivaikščioti?
Kristianas labai apsidžiaugė.
- Gerai - nusišypsojo....



















                              Devintas

Beveik visą naktį kalbėjausi su Kristainu. Su juo pamiršau visus rūpesčius.... Namo grįžau vidurnaktį. Vos tik grįžau teko iškęsti tėčio tardymą. Bet vėliau atsiguliau. Greitai užmigau....
Staiga pabudau, nuo šleikštulio burnoje. Atsisėdau. Buvau visa išpilta prakaito... Sunkiai gaudžiau orą,,, Vėl prasideda košmarai....
Tada pamačiau šešėlius.... Jų buvo kažkur 5. Šešėlių pavidalu. Jie artėjo link manęs... Atsiminiau kad Kristianas sakė kad jie nori mane nužudyti.... Tada šešėliai lyg ir puolė mane. Jie įsiskverbė į mane... Jie nori užvaldyti mano kūną.... Suklykiau. Skaudėjo visą kūną... Bet galvą labiausiai. Tada iš mano burnos pasipylė kraujas... Susiriečiau... Vėl suklykiau....
Iš nežinia kur atsirado Kristianas. Jis labai susikaupęs žiūrėjo į šešėlius. Po kurio laiko šešėliai dingo... Bet aš vėl suklykiau... Dar niekada man taip nebuvo.... Dar kartą suklykiau ir praradau sąmonę....
Mano akys plačiai atsimerkė. Buvau nebe namie, o ligoninėje. Jau buvo rytas, o gal jau diena. Apsižvalgiau po šviesią palatą. Atsisėdau. tebeskaudėjo visą kūną. Staiga atsiminiau nakties įvykius... Siaubas... Bet kaip kaip aš atsidūriau ligoninėje?
Tada palatoje atsidūrė Kristianas:
- Taigi, jau pabudai - šyptelėjo.
Jo šypsena tokia..... Nebenusišnekėk!! Aš juk negaliu susidėti su šešėliu!!! Tai draudžia visi įstatymai....
- Taip - atsakiau - Kas nutiko vakar?
- Tave užpuolė šešėliai. Kie norėjo užvaldyti tavo kūną. Bet jiems nepavyko.... - paskutinį sakinį ištarė labai nustebęs.
- Nepavyko? Kodėl?
- Nežinau. To dar niekada nebuvo. Nei vienas nepasipriešino... Tai tikriausiai dėl to kad turi šešėlių kraujo... Tavo organizmas priešinosi, net tada kai tu nesupratai... Ir tau labai skaudėjo.
- Siaubingai skaudėjo, skauda ir dabar... O kas nutiko paskui kai nualpau?
- Šešėliai mane pamatę, pasišalino. Tada atbėgo tavo tėtis, išgirdęs tavo riksmus. Tada atsidūrei čia.
- O kur tėtis?
- Koridoriuje. Visą laiką buvo čia. Dabar miega.
- O man viskas bus gerai?
- Taip. Tau tereikia ilsėtis.
Atsidusau.
- O Mailė ir Meisonas? Jiems viskas gerai?
- Jie sužeisti bet išgyvens. Meisonui sulaužyta ranka, o Mailei nieko rimto nenutiko nes ji buvo lauke. Tik keli sužeidimai. Jie guli gretimoje palatoje. - ramiai paaiškino.
Bent jau tiek gerai... Reikia nueiti pas juos.
- Žinai, ką? - paklausė manęs Kristainas.
- Ką?
- Galėčiau užvaldyti kokio žmogaus kūną, ir labiau saugoti tave. Su kūnu labiau padėčiau.
- Na gerai.... bet kodėl mane taip saugai?
- Pažadėjau tavo močiutei kad apsaugosiu jos šeimą. Tiesiog laikausi pažado - jis atsakė tik po kelių minučių - Na aš jau eisiu. Greit grįšiu.
- Gerai.
Kristianas išėjo. Jis parėjo kiaurai sieną. Nejučia šyptelėjau. Man jis tikrai patinka. Reikia nueiti pas Mailę ir Meisoną. Vos ne vos išlipau iš lovos ir nusvirduliavau pas juos.
Jie abu miegojo. Atsisėdau ant kėdės prie jų lovų.
- Aš atsiprašau - sušnabždėjau.
Po pusvalandžio nusprendžiau grįžti į savo palatą. Koridorius buvo tuščias. Staiga pamačiau šešėlį. Tą patį kuris mane užpuolė namie. Tą patį blondiną. Jis kraupiai išsiviepė........





















                                        Dešimtas
Reičelė
Nužingsniavau gatve. mano aukštakulniai linksmai kaukšėjo. Dabar esu užvaldžiusi žmogaus kūną. Nors tai atima daug jėgų, tačiau galima valgyti ir prisigerti. Be kūno to negali daryti. Sutikau savo amžinai paniurusį brolį Kristianą. Jis kaip keista irgi buvo su žmogaus kūnu. Pažanga.
- Labas, Reič - tarė.
- Labas, surūgėli.
Brolis piktai pašnairavo į mane. Patenkinta išsišiepiau.
- Tu gėrei? - iš niekur nieko įtariai paklausė.
- Šiandien ne. Vakar taip. Tikriausiai dar neišsiblaiviau - nusijuokiau - O dabar mano didvyris broliukas, pradės auklėti savo pasileidusią seserį - pareiškiau, taip būdavo visada, jis amžinai mane auklėja.
- Šįkart neturiu laiko - atsiduso - klausyk, Reič. Gal gali padaryti man paslaugą?
- Kas aš tai?
- Tiesiog padaryk kai ką. Prašau - jau maldavo.
- Gerai, jau. Tik nepradėk klupinėti - burbtelėjau.
- Nueisi į ligoninę ir....
- Nekenčiu ligoninių - pertraukiau jį.
- Tiesiog išklausyk - sušnypštė - Nueini į ligoninę. 302 palatą ir išsiaiškini ką žino Mailė ir Meisonas Stivensonai - jau įsakė.
- O vyras ir žmona. Vienoje palatoje.... Ar čia turėtume kalbėti pašnibždomis kad neišgirstų vaikai?
- Jie pusbrolis ir puseserė! - jau rėkė ant manęs Kristianas.
- Gerai, jau. Tik užsičiaupk.
Piktai nužingsniavau link ligoninės. Kodėl tas kvailys man aiškina?! Tegul apsišika, bet aš nešoksiu pagal jo dūdelę!
„ Šoksi“ - išgirdau Kristaino pasiūstą mintį.
„ Užsikišk! „ - atsakiau.
„ Aš tave stebiu. Tad bus geriau jeigu tu nueisi į ligoninę“
„ gerai, jau. Tik palik mane ramybėj“
Bendravimas mintimis - šešėlių privalumas. man jis visada patiko, bet šiandien mane jau užkniso.
Po kelių minučių jau ėjau ligoninės koridoriumi. Susiradau 302 palatą. Iėjau į ją. Ligonių buvo 5. Kurie yra Mailė ir Meisonas? Kvaili vardai. Greitai pamačiau užrašus ant lovų. Eliza Miler... ne.... Mano žvilgsnis užkliuvo už vaikino rudais pasišiaušusiais plaukais. Jis miegojo... Pažvelgiau į kortelę. Meisonas Stivensonas. O gretimoje lovoje miegojo Mailė Stivenson. Bet kaip aš „ įvykdysiu“ broliuko norą? Juk jie miega. Neturiu laiko laukti kol tie atsibus.
Netikėtai vaikinas atsimerkė. Pamačiau gražias mėlynas akis..... Kokios gražios akys... Jis labai nustebo mane pamatęs.
- Kas tu tokia? - paklausė.
Jo balsas toks gražus... toks mielas ir nekaltas...
- A aa... Aš Reičelė - sumikčiojau? Niekada gyvenime nemikčiojau.
- Malonu Reičele - ramiai atsakė - Aš Meisonas.
Stovėjau sustingusi... Dar niekada gyvenime taip nesijaučiau.
- Tai kas tau nutiko? - netikėtai paklausiau.
- Susprogo sporto salė. Susilaužiau ranką.
- tikriausiai labai skaudėjo.
- Taip.
Šyptelėjau. Ne vaipaisi o tiesiog šyptelėjau. Netikėtai į palatą įžengė kažkokia mergina. Iš pradžių matėsi kad fyfa. Blondinė.
- Labas - sučiulbėjo Meisonui ir jį pabučiavo.
Pasijutau visiškai išmušta iš vėžių... Nesupratau dėl ko....






















                                              Vienuoliktas



Olivija
Taip ir stovėjau sustingusi ir spoksojau į šešėlį. Netikėtai praėjo kažkoks vaikinas, ir šešėlis „ įpuolė“ į jį. Nejaugi šešėlis užvaldė jo kūną?
šešėlis dabar jau su žmogaus kūnu prisiartino.... Tada dar kraupiau išsiviepė.
- Turim nebaigtų reikalų, Olivija - tarė.
Tada jis priartėjo prie manęs. Labai arti. Turėčiau bėgti, bet nesugebėjau pajudėti.
- Tu žinai ką turiu padaryti - atsiduso.
- Taip, žinau - stengiausi griežtai ištarti, bet balsas pabaigoje užlūžo.
- Gerai, kad žinai, Olivija Heterson. Pažinojau tavo močiutę. Ji dabar Hale? Ar jos iš viso nebėra? - pašaipiai paklausė.
- Ne tavo reikalas kur ji yra - atkirtau.
- O taip, mano.
Šešėlis dar labiau prisiartino. Dabar jau mūsų kūnai lietėsi.
- Kodėl negaliu užvaldyti tavo kūno? - įtariai paklausė.
- Nežinau. Kodėl manęs nenužudai čia ir dabar? Juk to nori.
- Taip, tave nužudyti yra mano pareiga. Bet aš negaliu to padaryti.
- Kodėl? Juk aš tik kvaila mergiotė, kurią privalai nužudyt.
- deje tu nesi tokia. Bet turiu jau eiti. Tikiuosi neprisidirbsi su Kristianu.... Nes laukia siaubingos pasėkmės.
šešėlis dingo... O aš grįžau į savo palatą. Atsiguliau į lovą. Greitai grįžo Kristianas. Su žmogaus kūnu. Bet bent jau savo pavidalu:
- Labas - tariau.
- Labas - nusišypsojo - Aš tau turiu kai ką.
- Ką turi?
Jis rankose laikė raudonų rožių puokštę. Mano mėgstamiausios gėlės. Tada padavė man:
- Ačiū - atsakiau švelniu balsu.
- Prašom.
Kristianas pasilenkė prie manęs. Tada pajutau kaip jo lūpos paliečia manąsias. Atsakau jam tuo pačiu.... Turiu pripažinti kad bučinio laukiau jau ilgai..
- atsiprašau - tarė Kristianas kai pasibučiavom.
- Už ką? Už bučinį? Neatsiprašinėk už menkniekius - tariau ir jį pabučiavau....


Reičelė
Taip ir stovėjau ir spoksojau į besibučiuojančius Meisoną ir fyfą.
- O ko tau reikia? - piktai paklausė Fyfa manęs.
- Tiesiog lankiau. Be to ne tavo reikalas ką čia darau kekše.
Išėjau iš palatos. Taigi Meisonas turi merginą. O tai mane nervina. tiesiog užknisa!!!
- Labas, Reičel - išgirdau iki skausmo pažįstamą balsą.
Atsisuku ir pamatau vaikiną. Nors matau jį pirmą kartą, žinau kas slepiasi po žmogaus kauke. Tai Sabastijanas. Velniškai blogas, įkyrus, savanaudis, galingas, žiaurus šešėlis. Jį pažįstu jau seniai. Kelis kartus buvo suėję, bet man jis nieko nereiškia.
- Labas, Sabastijanai - be jokio džiaugsmo ištariau.
Prisiminiau jo šviesius plaukus ir juodas akis. Tai dalykai kurie mane žavėdavo. Kažkada. Labai seniai.
- Ką čia darai? Juk čia ligoninė. tu nekenti tokių vietų.
- Teisybė. Bet turiu čia reikalų. Brolio prašymas - atkirtau.
- A. Aš tai turiu nužudyti garsiąją Oliviją Heterson. bet negaliu.
Olivija Heterson.... Aj čia ta garsioji Olivija, apie kurią taip tauškia Kristianas... Jam ji labai patinka... Bet ji juk žmogus. tik žmogus... Kita vertus Meisonas irgi žmogus...
- Kodėl negali jos nužudyti?
- Nežinau. Tiesiog negaliu. Sąžinė neleidžia. Ji per daug graži.
- Dar vienas Olivijos Heterson gerbėjas - pašaipiai tariau.
- Dar vienas gerbėjas? - Sabastijanas įniršo - Kas jis toks? Reikės jam nusukti sprandą.
- Dėje nebus taip paprasta. Jis yra mano brolis Kristianas. Jis tau neleis prie jos nė per žingsnį prisiartinti.
- Jau buvau prisiartinęs. 4 kartus. Ei padėk man įveikti tavo brolį ir nužudyti Oliviją.
- Nesuprasi tavęs. Tai graži, tai nori nužudyti.
- Jeigu nenužudysiu, kiti šešėliai mane patį nužudys.
- Tvarkykis kaip nori. Aš nesikišu....
Jau pasisukau eiti, bet išgirdau įsiutusio Sabastijano balsą:
- Jei nesutinki, kentės tavo draugelis Meisonas......











                                            Dvyliktas
Olivija

Praėjo savaitė. Viena iš laimingiausių mano gyvenime. Daug laiko praleidžiu su Kristianu. Man jis pradėjo ne juokais patikti. Dabar net manau kad jį myliu. O jis myli mane. Tik Meisonui tai nelabai patinka. Nors jo ranka dar gyja, jis jau paleistas iš ligoninės. Mailė irgi paleista.
Vieną penktadienio popietę su Kristianu dariau namų darbus. Ir jis pradėjo lankyti mano mokyklą.
- Žinai, šiandien man reikės dalyvauti viename vakarėlyje. Bet jis labai nuobodus - tariau.
- Girdėjau kad tavo tėtis prašė tavęs eiti į jį.
- Taip, ir man uždrausta eiti vienai - pažvelgiau į jį - Ir kur man rasti palydovą? - juokdamasi dairiausi po kambarį.
- Aš galėčiau. Bet jei kai ką padarysi - nepriekaištingu balsu tarė ir išsidrėbė ant grindų.
Atsiguliau prie jo.
- Padarysiu bet ką. Bet gal nesivoliokim ant grindų - nusijuokiau.
- Gerai - atsistojo - Pabučiuok mane.
Atsistojau ir priėjau prie Kristiano. Tada jį apkabinau ir karštai pabučiavau.
- Patenkintas? - paklausiau kai baigėm bučiuotis.
- Aha. Meisonas ten bus?
- Taip. Tik nesakyk kad jam pavydi.
- Nepavydžiu, tik....
Kristianas nusuko akis ir nuėjo prie lango.
- Kristianai, tarp mūsų su Meisonu nieko nevyksta. Mes tik draugai. Ir tiek.
- Žinau. Bet man nepatinka kad jis tave persekioja kiekviename žingsnyje.
- Nepavydėk dėl tokių nesamonių - nutraukiau jį.
Suskambėjo mano mobilusis. Pakėliau jį:
- Labas - išgirdau linksmą Mailės balsą - Tai eisi į tą nuobodybę?
- Labas, taip.
- Ateisiu pas tave galėsim susiruošti.
- Gerai. Be to turiu tau staigmeną.
- Rimtai?! Pasakok!
- Deje sužinosi tik vakare.
- Turi vaikiną? - spėjo.
- Taip. Su juo susipažinsi vakarėlyje - tariau.
Kristiano veide atsirado plati šypsena. Atsisveikinau su Maile ir jis manęs paklausė:
- Tai pristatysi mane savo draugams?
- Taip, tai tada gal Meisonas nebenervins tavęs - šyptelėjau.


Po 3 valandų su Maile atvykom į tą kvailą vakarėlį. Tiesiog Karterio šeimos šventė. Mano tėtis sueina su jo. Tai mane irgi pakvietė. Nors čia susirinko beveik visas miestelis.
- Tai kur jis? - nekantriai paklausė Mailė.
- Kantrybės. Tuoj surasim.
Mailė vilkėjo geltoną suknelę. Ji atrodė tikrai gražiai. Savo raudonus plaukus buvo susirišusi į kasą.
O aš vilkėjau gelėtą suknelę. Mailė padėjo išsirinkti.
Greitai prie mūsų priėjo Meisonas.
- Labas, merginos. Gražiai atrodot.
- Ačiū tu irgi - tariau.
Meisonas jau norėjo apkabinti mane per liemenį, bet atsitraukiau. Tiesiog šyptelėjau.
- Kas nors ne taip? - paklausė Meisonas nustebęs.
Jau žiojausi kažką sakyti, bet pamačiau Kristianą. Jis atrodė nuostabiai. Jis vilkėjo juodą smokingą. Pirmą kartą matau jį tokį pasipuošusį. Nejučia sukikenau.
- tau viskas gerai, Olivija? - paklausė Mailė su Meisonu.
- Taip.
Praėjau pro draugus ir nuėjau prie Kristiano. Meisonas su Maile stovėjo išsižioję pamatę Kristianą. Susikibom už rankų ir priėjom prie draugų:
- Maile, Meisonai, čia Kristianas - mano vaikinas - tariau.
- Malonu - mandagiai tarė Kristianas.
- Man irgi - išsiviepusi iki ausų tarė Mailė.
- Ir man - liūdnai atsakė Meisonas.
Bet staiga jis apsisuko. Jau ketino eiti bet sustojo kaip įbestas. Į kambarį iėjo aukšta blondinė. Ji vilkėjo raudoną suknelę. Kristiano veidą papuošė pašaipi šypsenėlė. Negi čia jo sesuo Reičelė?
- Kas ji tokia? - paklausiau.
- Mano sesuo Reičelė - atsakė tyliai.
Šyptelėjau. Meisonas negalėjo nuleisti akių nuo ryžtingai einančios blondinės.....













                                                  Tryliktas

Reičelė
Iėjau į milžinišką namą. Visi jau buvo susirinkę. Kristianas su Olivija stovėjo susikabinę už rankų. Kažkokia raudonplaukė mergina išsiviepusi juos stebėjo. Prie jų stovėjo Meisonas. Jis atrodė labai gražiai. Be to jis spoksojo į mane. Šyptelėjau.
- Labas - tariau jiems visiems.
- Labas - tarė Olivija - Aš Olivija - prisistatė.
- Žinau. Mano brolis apie tave jau daug kartų pasakojo - kai tai pasakiau Kristianas išsiviepė.
- Be to čia Reičelė, mano sesuo - pristatė mane.
- Malonu, aš Mailė - prisitatė raudonplaukė.
- O čia Meisonas - tarė Mailė.
- Žinau. Mes jau susipažinom - tariau.
Kristiano veide šmėžavo pašaipi šypsenėlė. Tada ir Olivija šiltai nusišypsojo. Ji tikrai miela. Tik kodėl Sabastijanui reikia ją nužudyti? Juk ją stebi Kristianas... Be to Sabastijanas liepė man atitraukti brolio dėmesį. Bet jie atrodo tokie laimingi...
- Reičele, einam pasivaikščioti? - netikėtai tarė Meisonas.
- Gerai.
Tik dabar pastebėjau kad mes likom vieni...
- Kaip laikosi tavo mergina? - paklausiau.
Nuėjom į balkoną. Jau buvo tamsu.... Vaizdas buvo gražus...
- Tu kalbi apie Keitlin? Ji nėra mano mergina. Tik viena kvaiša kuri prilipo prie manęs.
Nejučia apsidžiaugiau.
- Tai gerai. Ji tau netiko.
- Taip. Bet man vis tebepatinka ji. Olivija.
- Nesivargink. Iš mano brolio jos nepavogsi. Jis taip lengvai nenusileis.
- Taip sakai?
- Taip, jis ja pasirūpins. Esu tuo tikra.
Atsidusau. Netikėtai priėjau prie pat Meisono.
- Ką darai? - paklausė nustebęs.
- Kada nors bučiavaisi su Olivija?
- Ne - nepatikliai atsakė.
- Tai aš nesu tokia kaip Olivija. Esu ryžtingesnė.
Jau norėjau jį pabučiuoti, bet jis tai padarė pirmas. Bučiavo lėtai ir atsargiai, bet paskui aistringiau.
Esu bučiavusi daug vaikinų, bet šis bučinys yra kitoks. Šįkartą jaučiu kažką... Anksčiau nejaučiau nieko...
- Raminkitės, balandėliai - išgirdau pašaipų Sabastijano balsą.
Atsitraukiau:
- Sabastijanai, dink iš čia - sušnypščiau.
- Atrodo kad sakiau tau ką daryti.
- Aš ne tavo barbė, kuri vykdytų tavo nurodymus.
- Daryk ką sakau arba jis nukentės - kupinu įniršio balsu vos nesuriko Sabastijanas.
Tada aš milžinišku greičiu išpuoliau iš kūno. Tos merginos kūnas be gyvybės ženklų nukrito ant žemės. O Meisonas pakraupęs stebėjo mane.
Puoliau Sabastijaną. Jis savo kūno nepaliko:
„ Atsargiau, Reičel. Juk žmogus mus stebi“ - mintimis pranešė.
„ Atsiknisk“
Suėmiau Sabastijanui už gerklės. Jis aišku nieko nepajautė. Ir kaip kokį šakaliuką, sviedžiau iš balkono. Pamačiau kaip Sabastijanas dingo iš savo kūno ir kažkur pabėgo. Bailys.
Tik dabar prisiminiau Meisoną. Jis net išbalęs stebėjo mane.
- Tau viskas gerai? - paklausiau.
- Neežžžiiinnnauuu - sumikčiojo.
- Nusiramink. Tau viskas bus gerai. Tau tik šokas. Dabar dėl savęs, grįžk namo gerai? Aš vėliau tau viską paaiškinsiu.
Meisonas linktelėjo.
- Ir niekam nesakyk, prašau - tyliai tariau.
Bet Meisonas nesiklausė. Visas drebėdamas pradėjo bėgti nuo manęs....

















                                  Keturioliktas

Šokau su Kristianu. Buvo taip linksma.
- Ir kaip tau mano draugai? - paklausiau.
- Jie tikrai šaunūs. Bet manau kad Reič nuvilios Meisoną nuo tavęs.
- Rimtai?
- Aha. Negi nematei kaip jis į ją žiūrėjo, ir kaip ji į jį?
- Mačiau - nusijuokiau.
Staiga Kristianas sutojo:
- Viskas gerai? - paklausiau sunerimusi.
- Nelabai. Kažkas atsitiko Reič. Aš tuoj grįšiu.
Jis nuėjo. Įdomu kas nutiko Reičelei? Atsidusau.
Išėjau iš šokių aikštelės. Tada pamačiau mirtinai išbalusį Meisoną. Jis beveik bėgo iš kažkur:
- Meisonai, tau viskas gerai? - sutrikusi paklausiau.
- Nežinau - prisipažino.
- Kas nutiko?
- Nieko... Be to man liepė nesakyti.... - sumikčiojo.
Meisonas išbėgo iš namo. Kas jam nutiko? Jau tikrai išsigandau. Kas čia dedasi? Ką jam Reičelė padarė?
Gal dar pavyks pasivyti Meisoną? Reikia bandyti. Reikės dar labiau jį paklausinėti. Išėjau į lauką. Tamsi nakties skariastė gaubė dangų. Jau buvo šaltoka.
Akimis ieškojau Meisono... Bet jis jau buvo dingęs...
Apsigęžiau ir prieš save išvydau šršėlio blondino veidą:
- Labas - tarė.
- Labas - sulemenau.
- Juk žinai ko noriu - ramiai, bet pašaipiai tarė.
- Žinau. Bet kodėl?
- Pati žinai. Be to aš Sabastijanas. Ir daugiau manęs nevadink šešėliu.
Apsidairiau. Buvau užspeista į kampą. Jei dar to nebūtų gana, aplinkuj nebuvo nė gyvos dvasios. O dabar pasitaikius pirmai progai - bėgsiu.
- Žinai, Olivija buvo labai lengva tave čia atsivilioti. Ypač kai to nėra šalia.
- Kristianas nėra tas - dabar jau piktai tariau.
- Ane? jei panorėčiau galėčiau paveikti tavo mintis. Juk taip tave čia atsiviliojau.
- Bet... Tavęs nebuvo ten... - suabejojau.
- Galima ir kitaip - pašaipiai šyptelėjo - Bet kaip jau minėjau negaliu tavęs nužudyti....
- Kodėl? - paklausiau.
Sabastijanas priėjo arčiau. Labai arti. Tada suėmė mano veidą. Ką jis daro?! Tada pajutau jo lūpas ant manųjų. Jis stipriai laikė mano veidą....
Atsitraukiau.
- Ką čia dirbi?! - sušukau apdujusi.
- Nieko tiesiog mėginau vieną dalyką. Dabar jau žinau teisybę.
- Palik mane!
Ant savo skruostų pajutau ašaras. Keliai linko. Aš išdaviau Kristianą! Mano keliai linko. Į pobūvį grįžti nesugebėsiu.... Eisiu namo... Grįšiu namo, griūsiu į lovą ir miegosiu.
Išėjau iš Karterio tėvų kiemo. Be to Karterio nemačiau vakarėlyje. Tikriausiai kažkur nusigėręs miega....
Na štai aš ir prie namų. Taip ir nesilioviau verkusi. bet prie durų stabtelėjau. Reikia nusivalyti ašaras, kad tėtis neklausinėtų. Nusivaliau ašaras ir ižėngiau į namus.
Tėtis buvo svetainėje. Iėjau į svetainę. Joje tėtis nebuvo vienas. Ant sofos sedėjo moteris. Ji buvo kazkur 35. Juodaplaukė, rudaakė. Nebuvo aukšta. Man ji pasirodė kažkur matyta. Bet neatsimenu kur...
- Labas vakaras - dirbtinai šyptelėjau.
- labas, Olivija - tarė tėtis labai sutrikęs - Čia Hilarė. Bet vadink ją Hile.
- Labas- nusišypsojo Hilė.
- Na jūs čia būkit, o aš eisiu - tariau.
Šaunu kad tėtis turi merginą. Bent jau nebebus toks vienišas.
- Olivija, manau kad turim pasikalbėti. Visi trys - tarė tėtis.
Klestelėjau ant sofos.
- Taigi, Olivija. Aš Hilė Vinslet. Tavo mama.....
















                                            Penkioliktas
Olivija
Sedėjau sustingusi. Nejaugi tikrai Hilė mano mama? Negalėjau patikėti. Mano tikroji motina, kurią mačiau senose nuotraukose pagaliau grįžo. Ir kaip turėčiau elgtis? Pažvelgiau į tėtį. Jis atrodė toks pat sutrikęs kaip ir aš.... Tiek daug visko šiandien nutiko....
- Nemanau kad turime apie ką ką kalbėtis - griežtai tariau Hilei.
- Bet...
- Užteks, nenoriu turėti su tavim ką nors bendra - nutraukiau ją ir išėjau iš svetainės.
Nusliūkinau į savo kambarį. Pajutau vėl tas nelemtas ašaras ant savo skruostų. Nusivilkau suknelę ir griūvau į lovą. Susisukau į kamuoliuką. Verkiau. Ilgai verkiau.... Aš pati baisiausia pasaulyje.... Išdaviau Kristianą.... Dabar grįžo mano motina... Nekenčiu savęs!
Po kelių valandų užmigau. Bet vėliau vėl pabudau... Lovoje gulėjau nebe viena. Prie manęs gulėjo Kristianas. Jis dažnai miega pas mane. Bet jau šešėlio pavidalu.
Prisispaudžiau prie jo:
- Atsiprašau kad tave palikau vakarėlyje - tarė.
- Nieko tokio. Daugiau manęs nebepalik gerai? - apsiverkiau vėl.
-Ša. nusiramink - švelniai paguodė.
Po kelių minučių vėl užmigau. Kai vėl pabudau jau buvo rytas. Šviesūs saulės spinduliai prasiskverbė pro užuolaidas. Aš tebegulėjau apsikabinus Kristianą:
- Labas - tarė.
- Labas - atsakiau, mano balsas užlūžo.
- Kas atsitiko? - susirūpinęs paklausė.
- Mano mama grįžo. Ir aš net nežinau kaip elgtis.... - pravirkau.
- ŠŠ - vėl pradėjo mane raminti - Žinau kaip jautiesi. Savosios nemačiau jau 50 metų.
- Rimtai?
- Taip. Be to nebūk jai tokia griežta. Tau nebūtina jai atleisti, bet pasikalbėk su ja. Išsiaškink kas ji per viena - patarė.
- Tu teisus. Taip ir padarysiu.
Atsikėliau. Tada nužingsniavau į vonią. Susitvarkiau.
- Tai kas nutiko Reičelei? - paklausiau.
- Sabastijanas - sudrebėjau - Prilipo prie jos ir Meisono. Ji parodė Meisonui kad ji yra yra šešėlis.
- Štai kodėl Meisonas atrodė toks išsigandęs.
- Taip. Bet Sabastijanas pabėgo. Kaip visada. Jis visada buvo bailys.
- Tikriausiai. Na aš jau einu. Iki pasimatymo.
Pabučiavau jį. Tada išėjau iš kambario. Tėtis sedėjo virtuvėje:
- Labas rytas - tariau.
- Labas,
Atsisėdau prie stalo.
- Tai ko čia reikia Hilei?
- Ji grįžo dėl tavęs. O ji juk tavo motina. Ir aš nieko negaliu jai padaryti.
- Žinau. Negi jūs susitaikysit.
- Net neįsivaizduoju - prisipažino.
- Tu ją tebemyli tiesa?
- Tikriausiai. Ir žinai ji puikiai supranta kad tu sutrikus. Taigi ji nori pasikalbėti su tavim asmeniškai. Griaudulio kavinėje. 12 valandą. Sakiau kad ateisi.
- Gerai, nueisiu ten. Bet nesitikėk kad jai atleisiu. Tiesiog išsiaškinsiu ką ji rezga.
Išgėriau kavos ir 11: 45 išėjau iš namų. Beiedama sutikau Reičelę. Ji labai nusiminus žingsniavo:
- Labas - pasisveikinau.
- Ko? - piktai atrėžė.
- Aš tik pasisveikinau.
- Tai gerai. Nebenoriu tavęs matyti, Olivija Heterson.
- Ką aš tau padariau? - neatstojau.
- Aš viską paaiškinau Meisonui. Pasakiau savo paslaptį. Ir jis pareiškė kad nenori nieko turėti su šešėliu... - Reičelė apsiverkė.
- Reičelė, viskas bus gerai - bandžiau ją nuraminti. Tiesiog duok jam daugiau laiko. Jeigu jam patinki jis susitaikys.
- Taip sakai? Be to jis sakė kad negali su manim susitikinėti todėl kad tebemyli tave - piktai išrėžė ir nubėgo.
Dar gražiausiai. Meisonas mane tebemyli.... Bet mes niekada nebebūsim kartu. Atsidusau. Bet žinau kad Meisonas nenusiramins kol manęs negaus. Bet ir Kristianas manęs neatiduos taip lengvai..... O dar Sabastijanas.... Siaubas!
Toliau ėjau link tos kavinės. Greitai ją priėjau. Iėjau į kavinę. Hilė jau manęs laukė. Atsisėdau prie jos staliuko:
- Vėluoji - pastebėjo.
- Na taip - vos nepasakiau atsiprašau, bet nesiruošiu atsiprašinėti - Tai apie ką nori su manim pasikalbėti?
- Apie daug ką. Gal nori kavos ar arbatos?
- Ne nenoriu.
- Gerai, kalbėsiu trumpai. Žinau kad susitikinėji su šešėliu. Bet yra dar ir kitas šešėlis kuris tave myli.
Išpūčiau akis. Iš kur ji viską ištraukė?
- Atsiprašau? - apsimečiau kad nieko nesupratau.
- Viską tu supranti. Žinau kad žinai. Ir žinau kad turi vieną daiktą kurio man reikia.
- Kokį daiktą?
- Puikiai žinai. Atiduok man tą daiktą ir niekas nenukentės.
- Tu šėšėlis ar ne? Jeigu taip elgiesi?
- Ne, aš ne šėšėlis. Aš kur kas baisesnė už šešėlį. Taigi atnešk man tą pakabutį, ir viskas bus tiesiog nuostabu. Ir dingsiu iš tavo gyvenimo amžiams.
Netikėtai Hilė įsikando sau į riešą? Kas ji per velnias? Tada pajutau jos ranką prie savo burnos...
- Gerk - griežtai paliepė.
Sugebėjau nuryti kelius gurkšnelius kraujo. Pradėjau springti krauju... Tada Hilė atsitraukė ir milžinišku greičiu kažkur išlekė....




                                                      Šešioliktas
Reičelė
Ir toliau sliūkinau gatve. Bet kaip Meisonas gali tebemylėti Oliviją? Ir kodėl visada ją myli visi, o manęs ne? Ką aš padariau, kad man taip nesiseka?
Bet staiga prisiminiau kaip Olivija sakė kad duočiau Meisonui daugiau laiko. Ir jeigu jis mane myli susitaikys su tuo... Net nežinau ką daryti...
Atsisėdau ant suoliuko parke. Dabar lapkritis... Tuo snigs... Ir kaip užsakyta nukrito pirmoji snaigė. Kai buvau maža visada mėgau sniegą. Atsimenu kaip su Kristianu žaisdavau sniego karą. Buvo labai smagu! Bet kai užaugom nebebuvo tam laiko. Mes turėjom dirbti...
Atsidusau. Pamačiau einančią keitlin.
- Ką veikia dramos karalienė? - pašaipiai paklausė.
- Nieko. Tiesiog stebiu aplinką. O ką veikia fyfa? - sumurmėjau.
- Tiesiog laukiu susitikimo, su Meisonu.
- Nelysk prie Meisono kekše! - surikau ir pašokau.
Pastūmiau Keitlin. Ji susivartė. Tada spyriau jai į pilvą. Keitlin suklykė.
- Nebandyk daugiua lyst prie Meisono. Nes kitaip tau baigsis dar blogiau - pagrąsinau įniršio kupinu balsu.
Tada pajutau kaip kažkas bando mane atitraukti. Plonos, netvirtos rankos bandė mane nusivesti kuo toliau nuo Keitlin. Tačiau nepajudėjau iš vietos, ir žinau kad jis labai stengėsi.
- Reičele, ką čia dirbi?! - sšuko Meisonas.
- Ne tavo reikalas - atkirtau - O mes dar susitiksim.
Galiausia leidausi Meisono nuvedama.
- Ką tu sau galvojai?! Galėjai ją užmušti!
- Nepradėk ir neaiškink ką man daryti ir ko ne!
- Reičel, žinau kad tave įskaudinau, bet neprivalai žudyti.
- Nesikišk į mano sumautą gyvenimą.
- Reičel...
- Atsiknisk...
Pradėjau eiti, bet pamačiau Sabastijaną. Sustojau kaip įbesta:
- Ko tau? - paklausiau piktai.
- mane siuntė Kristianas.
- Kristianas?
- Taip, prašė kad surasčiau tave.
- Kur jis?
- Olivijos namuose.
- Bet prie ko čia tu?
- Todėl kad mieste atsirado kažkokia nežinoma butybė. Ir aš esu reikalingas jums.
- Na gerai einam.
- O aš ar galiu? - išgirdau tvirtą Meisono balsą.
- Tu? Aišku kad ne. Per daug pavojinga.
- Leisk vaikiui eiti - tarė Sabastijanas - Gal ir mums jo prireiks.
- Geari jau.
Pradėjom eiti. Sabastijanas ėjo priekyje, o mes su Meisonu ėjom gale.
- Ar Olivijai viskas gerai? - paklausė Meisonas.
- Nežinau - atsakėm abu su Sabastijanu vienu metu.
- Ir baik kalbėti vien apie Oliviją - griežtai tariau.
- Gerai jau. Bet tu pasitiki juo?
- Taip. Turiu pasitikėti.
Greitai priėjom Olivijos namus. Kristianas su Olivija jau laukė mūsų. Olivija atrodė keistai. Ji buvo labiau išbalusi, jos akys buvo pasikeitusios šiek tiek:
- Kas nutiko? - paklausiau.
- Grįžo Olivijos biologinė motina. Ji grąsino Olivijai. Pasirodo Hilei reikia šito - tarė Kristianas ir iškėlė sidabrinį pakabutį.
Čia tas pakabutis? Jis prikaluso Halo valdovams, bet Olivijos močiutė jį pavogė. Ir Halas nori jį susigrąžinti...
- Be to ji Olivijai davė savo kraujo - tęsė Kristianas.
- Ir ji ne šešėlis - prabilo Olivija.
- Tai kas? Vilkolakė? Ragana? Undinė? Fėja? - spėjo Sabastijanas, jis nenuleido akių nuo Olivijos.
- Vampyrė - išgirdau labai abejojantį Meisono balsą - Ji gali būti vampyrė.
- aha. Tada ji dar ir Vinsė arba Vėžliukė Ninzė - nusišaipė Sabastijanas.
- Vampyrai neegzistuoja - tariau aš.
- O gal egzistuoja.... Juk egzistuojame ir mes šešėliai - tarė Kristianas.
Atsidusau. Negali būti kad vampyrai egzistuoja....














                                          Septynioliktas
Olivija
Toliau mes visi tarėmės, kalbėjomės. Bet nejaugi tikrai vampyrai egzistuoja? Nei vienas nesugebėjom rasti teisingo atsakymo. Sabastijanas pažadėjo kad stebės Hilę. Reičelė su Meisonu bandys išsiaiškinti ar vampyrai iš tikrųjų yra. O Kristianas saugos mane. Saugos nuo mano biologinės motinos... Žiauru biški..
Po to kai išgėriau kraujo, jaučiuosi apkvaitusi. Jaučiausi pasikeitusi.
- Kur man laikyti pakabuką? - paklausiau Kristiano kaip visi išėjo.
- Paslėpk kur nors.
- Gerai.
Abu nuėjom į mano kambarį. Mano kambario grindys yra iš medinių plytelių. Bet aš žinau kad viena plitelė nėra visiškai prisiklijavusi. Atitraukiau tą plytelę. Po ja slepiu savo dienoraštį. Jį rašau, bet vis pamirštu paminėti. Tai mano didelė paslaptis:
- Rašai dienoraštį? - paklausė Kristianas.
- taip - šyptelėjau.
Nuo kosmetinio staliuko paėmiau gražią, medinę dėžutę. Į ją idėjau pakabutį. Dėžutę įkišau prie dienoraščio. Tada uždariau.
Plačiai ir šiltai nusišypsojau Kristianui:
- Žinai, to dar neivienam vaikinui nesakaiu - tariau - manau kad myliu tave.
- Aš irgi tave myliu - tarė Kristianas.
Kristianas priėjo prie manęs ir karštai pabučiavo. Bet aš nenorėjau vien bučinio. Jaučiau kad jau esu tam pasiruošusi.
Tad pabučiavau ji karščiau. Tada bučiavomės kaip išprotėję. Tada atsigulėm į lovą. Toliau tebesibučiavom. Bet mus nutraukė durų skambutis kuris nekantriai skambėjo.
- Kas čia dabar? - paklausiau -Einu atidaryti durų.
Šūdas. Mes vos nepadarėm to... Bet dar bus laiko. Truputį pasitaisiau palaidinę.
Nuėjau prie durų. Atidariau jas. Prie durų stovėjo Mailė. Ji verkė:
- Olivija... - sukūkčiojo.
- Maile, kas nutiko? - paklausiau ir apkabinau ją.
- Mane užpuolė... Vampyrai - pro ašaras ištarė.
Nusivedžiau Mailę į svetainę. Ją pasodinau ant sofos. Ant Mailės kaklo pamačiau kraują. Ir siaubingą zaizdą....
- Aš tuoj ateisiu - taraiu ir nuėjau į virtuvę užkaisti arbatos.
Po kelių minučių grįžau su puodeliu arbatos. Kristianas jaukalbėjo su Maile. Ji sulemeno:
- Mane užpuolė Hilė ir kažkoks vaikinas. Jie liepė man perduoti kad „ Viskas tik prasideda“ . Man labai skaudėjo ir aš labai bijau - Mailė pravirko.
- ŠŠŠ. Maile viskas bus gerai - tariau.
Po kelių minučių Mailė užmigo ir Kristianas nunešė ją į mano kambarį.
- Vampyrai egzistuoja - pratariau - Ir aš išgėriau vampyrų kraujo... Kas man bus?
- Neįsivaizduoju. Gal Sabastijanas kai ką išsiaiškins arba Reič su Meisonu išsiaiškins...
- Tikiuosi - jis mane apkabino.
Bet netikėtai Kristianas privalėjo išeiti. Ir Sabastijanas sutiko mane „ prižiūrėti“ .
- Žinau, ką rezga Hilė - netikėtai pratarė Sabastijanas.
Mes tiesiog sedėjom ant sofos kalbėjomės:
- Ką ji rezga?
- Jai reikia to kvailo pakabučio. Ir ji tiesiog vykdo savo pareigą nužudyti tave.
- Rimtai? Jeigu ji vampyrė, tai kodėl ji turi mane nužudyti?
- Ji bendradarbiauja su šešėliais. Taigi... Dar žinau kad tau bus galas.
- Kaip suprast? - nesupratau.
- Tave mes išgelbėsim nuo Hilės, bet... Tavo organizme jau yra vampyrų kraujo... Taigi esi priklausoma nuo vampyrų kraujo. Tu jo tiesiog trokšti... Bet negali gauti. Ir jeigu tu jo negausi, nusilpsi ir mirsi... Paprastai.
- O įmanoma išsigelbėti nuo mirties?
- Taip. Turi dar kartą išgerti vampyrų kraujo, o tada turi tave nužudyti. Ir tu tapsi vampyre. Paprasta logika.
- Tai reiškia kad esu visiškai pasmerkta - sulemenau.
Netikėtai suskambo durų skambutis. Nuėjau atidaryti durų. Atidariau jas. Prie jų stovėjo Keitlin. Bet jos žvilgsnis buvo kupins įniršio ir dar kažko. Ji rankoje turėjo peilį.
Keitlin kraupiai išsiviepė Ji jau norėjo mane pulti bet pasitraukiau. Keitlin sukriokė. Tada iš svetainės atlėkė Sabastijanas. Jis tėškė Keitlin į sieną. Bet iš lauko atbėgo Karteris. Tokiu pat paklaikusiu žvilgsniu kaip ir Keitlin.
Karteris puolė Sabastijaną. Jie susikovė. Netikėtai Keilin pašoko ir čiupo mane už rankos ir nusitempė į tamsą....















                                              Aštuonioliktas

Reičelė
Dairiausi pro automobilio langą. Su Meisonu važiavom iš jo namų. Net nežinau kur važiavom. Paaiškėjo kad Meisono senelis buvo vampyrų medžiotojas. Ir Meisonas privalo tapti vampyrų medžiotoju. Dar mes radom užrašų knygelę kurioje buvo viskas surašyta apie vampyrus.
- Nenoriu to - tarė Meisonas stipriai rankomis gniauždamas vairą.
- Žinau. Bet turėsi tai padaryti. Aš irgi nenoriu būti šešėliu - ramiai atsakiau.
- Kodėl tu tokia tokia rami?
- Nežinau. Šiaip.
Staiga suskambo mano mobilusis:
- Klausau? - atsiliepiau.
- Klausyk Reičel - išgirdau labai išsigandusį Sabastijano balsą - Kur esi?
- Dabar važiuojam pas jus o ką?
- Kažkokie išprotėję vaikigaliai pagrobė Oliviją.
- Ką?! - sušukau.
- Ką girdėjai. Dabar pradėk jų ieškoti. Keitlin ir Karteris ją pagrobė.
- Aš ją užmušiu vietoj. O Kristianas žino?
- Taip, jau susisiekiau su juo. Jis jau ieško ieškok ir tu.
- Ką man daryti su Meisonu?
- Jeigu nori kad jis nenukentėtų, palik namie. Tau spręsti.
Tai taręs Sabastijanas padėjo ragelį.
- Kas skambino? - paklausė sutrikęs Meisonas.
- Sabastijanas. Sakė kad Oliviją pagrobė - lėtai paaiškinau.
- Ką?! - sušuko.
Senas mėlynas Fordas staiga cypiančiomis padangomis sustojo. Meisono veido išraiška buvo labai išsigandusi:
- Meisi, galiu pasiskolinti tavo automobilį? - paklausiau.
- Tikriausiai. Tik su salyga. Aš važiuosiu su tavim.
- Ne. Tu nevažiuosi - griežtai tariau.
- Važiuosiu - nenusileido.
- Meisi, tu man esi per daug brangus kad leisčiau tau į tai veltis.
- Rimtai?
- Taip, taigi prašau grįžk namo ir nesivelk į tai - tariau ir pabučiavau jį.
Meisonui tai buvo labai netikėta.. Bet po bučinio jis šyptelėjo...


Olivija
Keitlin mane kažkur tempė. Paskui prisistatė ir Karteris. Tada jie man surišo rankas. Truputį suskaudo. Tada abu pradėjo mane vesti kažkur:
- Kur mane vedat? - tariau mano balsas lūžinėjo.
- Ne tavo reikalas - sušuko abu.
Galiausiai jie mane nuvedė į automobilį. Keitlin vairavo, mane pasodino keleivio vietoje. Karteris kažkur pasišalino.
- Keitlin, kodėl taip darai? - paklausiau, gal pavyks su ja susitarti?
- Užšikišk, kale! - suklykė.
Automobilis pajudėjo nežmoniškai dideliu greičiu. Pabandžiau išlaisvinti rankas, bet nepavyko. Staiga pajaučiau skutimosi peiliuką prie pat rankų. Gal pavyks nupjauti virves? Pabandžiau trinti rankas į jį. Šiek tiek atsilaisvino.
Netikėtai Keitlin suklykė. Pamačiau kaip automobilis artėja link medžio. tada pasigirdo siaubingas dūžtančio stiklo garsas. Keitlin net išlėkė iš automobilio. O aš vos neišvirtau pro langą. Vos ne vos sugebėjau atsisėsti. Virvė jau buvo nupjauta. Pamačiau savo kruvinas rankas. Ir galvą labai skaudėjo. Tiksliau skaudėjo visą kūną.
Reikia išlipti. Ar Keitlin viskas gerai? Ar ji gyva? Lėtai išsikabarojau iš automobilio. Pamačiau merdėjančią Keitlin. Priėjau prie jos. Ji sunkiai sužeista, bet išgyvens. Kažkur kišenėje sugrabaliojau mobilujį. Drebančiais pirštais surinkau 112. Iškviečiau greitają.
Nušlubčiojau iki automobilio. Nuo sėdynės čiupau peilį. Dėl viso pikto, jei kartais prireiks. Peilį paslėpiau po striuke. Šalti ašmenys šiek tiek ipjovė. bet nieko tokio.
Tada aš pamačiau kažkokius šešėlius. Bet tai nebuvo šešėliai kuriuos pažinau. Tai buvo vampyrai. Sukaupusi visą drąsą pasileidau bėgti į mišką....
















                                                Devynioliktas

Olivija
Bėgau miško taku. Nors man skaudėjo visą kūną. Adrenalinas užvaldė mano kūną. Vis bėgau ir bėgau. Įdomu ar Sabastijanui viskas gerai? O kur Kristianas? Ir kaip Mailė? Ir dar kur dingo Hilė. Nors ji mano biologinė motina, bet aš jos nekenčiu. Už tai kad mane paliko ir kad pasmerkė mirčiai. Be to visai nenoriu tapti vampyre.
Netikėtai užkliuvau už akmens. Gulėjau ant šaltos ir jau drėgnos žemės. Mano koja! Au! Išgirdau šnaresį. Staiga prieš mane išniro neaiški žmogaus figūra. Galėjau suprasti kad tai vaikinas. Dabar tas vampyras mane nužudys arba dar blogiau... Suklykiau. Bet išvydau prieš save krauju pasruvusias akis:
- Nebijok - griežtai įsakė vaikinas.
Ir aš nebijojau. Su juo nieko nebijau. Tada pajutau kad esu kažkieno nešama. Nešama į nežinią. Bet aš nebijau, nes man liepė. Tada pasijutau tokia laiminga. Visi rūpesčiai dingo. tada lyg ir užmigau.
Atsibudau miško aikštelėje. Gulėjau ant žemės, susirietusi į kamuoliuką. Aikštelės viduryje buvo ratas. Ugnies ratas. Netoli jo stovėjo Hilė, tas vaikinas vampyras ir Karteris. Karteris paklaikusiu žvilgsniu dairėsi:
- Turit pakabuką? - griežtai paklausė Hilė to vaikino.
- Ne. Bet šis kvailys turėjo paiimti - jis parodė į Karterį.
- Aš visur ieškojau, bet niekur jo neradau! - suklykė Karteris.
- Kvailys! - suriko Hilė.
Hilė priėjo prie jo arčiau ir įkando į kaklą. Karteris suklykė. Labai apsidžiaugiau kad jie manęs nemato...


Reičelė

Po keletos minučių jau susirinkom visi. Aš Kristianas ir Sabastijanas. Kad ir kiek ieškojom nei vienas neradom Olivijos. Kristianas atrodė labai pavargęs:
- Liko dar pusvalandis iki vidurnakčio - pranešiau.
- Ir vampyrams tas laikas labai svarbus - pridėjo Sabastijanas.
- Ir jau numanau kur jie galėtų būti - netikėtai išgirdom Meisono balsą.
- Meisonai! Aš tau jau sakiau. Manau kad mes susitarėm - sušukau.
- Bet aš tavęs nepaklausiau - šelmiškai šyptelėjo.
- Rėžk - paliepė Meisonui Kristianas.
- Gerai, pagal mano senelio užrašus, miške yra aikštelė, kurioje ankščiau vykdavo raganų ritualai. Ir manau kad jie gali būti ten. Be to netoliese gyvenantys žmonės sakė, kad aikštelėje yra didelis laužas, panašus į ratą - išdėstė.
- Gerai, važiuosim ten - pareiškė Sabastijanas.
- Štai mediniai kuolai - tarė Meisonas paduodamas kuolus - Jais galėsit nužudyti vampyrus. Bet reikia durti tiesiai į širdį.
- Gerai - tarė Sabastijanas ir išėjo iš kambario.
- Ačiū - tarstelėjo Kristianas.
Ir jis pasišalino. Likom tik mudu su Meisonu:
- Juk prašiau tavęs nesikišti - paprieštaravau.
- Aš nepaklausiau.
- Meisonai, prašau - neik ten. Pabūk su Maile, ji miega viršuje - pradėjau prašyti.
- Ne, mes eisim ten kartu. Jei žūsi tu aš neištversiu.
- O jei žūsi tu aš mirsiu iš to sielvarto - sušnabždėjau.
- Jei jau taip, žūsim kartu - tai taręs Meisonas mane pabučiavo.
Pasibučiavę išėjom į naktį....





















                                                  Dvidešimtas

Olivija
Tada tai prasidėjo. Hilė su tuo vaikinu pamatė mane. Hilė pripuolė prie manęs ir šiurkščiai čiupo už rankos. Ji mane pastatė ant kojų. Dabar man jau galas.
- Kur pakabukas? - piktai paklausė.
- N... - norėjau pasakyti nežinau, bet sukaupiau visą drasą ir išpyškinau - Tu niekada to nesužinosi.
Hilė nieko nelaukė ir pastūmė mane į medį. Medis nenuvirto, bet man kūną paskaudo dar labiau.
- Geriau atsakyk ir mirsi greitai, be kančių - pagrąsino.
- Nesakysiu. Tu niekada to nesužinosi - atkirtau.
Vos ne vos atsistojau. Susiėmiau už pilvo. Skaudėjo visą kūną. Netikėtai iš už medžių išniro šešėliai. Bet ne Kristianas, Sabastijanas ir ne Reičelė. Tai buvo kažkokios nematytos būtybės.
- Mes viską padarėme - tarė jiems Hilė - bet pakabuko negavom.
- Gauk pakabuką, Hile - grėsmingai ištarė vienas šešėlis.
- Mes ieškojom, bet niekur jo neradom - paaiškino tas vampyras.
- Mums nesvarbu kaip. Bet gaukit tą pakabuką. Turit 15 minučių iki vidurnakčio.
- Bet... mes - sulemeno Hilė.
Staiga supratau. Hilė bijo tų šešėlių. Jie jai kažkuo grasino. Netikėtai šešėliai dingo. Bet buvau tikra kad jie grįš. Staiga Hilė pažvelgė į mane su didžiausia nepykanta:
- Pasakyk kur pakabukas - grėsmingai tarė.
- Aš negaliu tau pasakyti. Mano močiutė liepė man jo niekam neduoti.
- Prašau. Aš tavo biologinė motina. Prašau padaryk tai... - jau maldavo Hilė.
Netikėtai grįžo tas vaikinas vampyras. Bet jis nebuvo vienas. Jis paskui save atsivilko Mailę. Ji mieguista blaškėsi.
- Paleiskit Mailę prašau! - suklykiau.
- Tik tada kai pasakysi kur pakabukas.
Tas vaikinas kando Mailei į kaklą. Mailė suklykė.
- Prašau, paleiskit ją - dabar jau pati maldavau.
Netikėtai vaikinas suėmė Mailės galvą ir pasuko. Pasigirdo trakštelėjimas. Mailės akys išsiplėtė iš siaubo. Bet vėliau jos veidas atsipalaidavo ir ji užsimerkė.
- Maile! - suklykiau.
Bet jau buvo per vėlu klykti. Mailės kūnas nukrito prie Karterio kūno. Galva aišku atskirai. Pajaučiau ašaras ant savo skruostų. Jie nužudė Mailę! Ir Karterį!
Nubėgau prie Mailės. Net nebežinojau bėgti prie galvos ar prie kūno. Suklupau prie jos galvos. Delnu užsidengiau burną. Toliau verkiau.
- Tai pasakysi ar ne? - paklausė Hile - Tai tavo paskutinė proga.
- Ji nieko nesakys - išgirdau rimtą Sabastijano balsą.
Jis puolė Hilę. Pamačiau kaip Reičelė su Meisonu puolė tą vaikiną. Kristianas pribėgo prie manęs:
- Tau viskas gerai? - paklausė labai išsigandęs.
- Nežinau - sulemenau - Mailė negyva...
- Ša. Nusiramink - jis mane apkabino - Dabar mums reikia dingti iš čia......
                                Dvidešimt pirmas

Reičelė
Trenkiau tam kvailam vampyriūkščiui. Meisonas bandė įbesti kuolą į jo širdį. bet vampyras muistėsi. Galiausiai vampyras ištrūko iš mano gniaužtų. Jis puolė Meisoną. Vampyras staigiai kirto Meisonui į kaklą. Dabar atsiims. Greitai atplėšiau vampyrą nuo Meisono.
Tada čiupau kuolą nuo žemės. Ir smeigiau vampyrui į širdį. Šūdas! Nepataikiau! Ištraukiau kuolą. Vampyras suriaumojo. Pabandžiau dar kartą. įsmeigiau kuolą.
Vampyras suriaumojo dar kartą. tada krito ant žemės. Negyvas. Jes!
Nuėjau prie Meisono. Jis sėdėjo ant žemės susiėmęs už kaklo:
- Kaip jautiesi? - paklausiau.
- Apdujęs - prisipažino.
Atsisėdau prie jo:
- Iš tavęs išeitų ne koks vampyrų medžiotojas.
- Gal galėtumėt padėti, balandėliai? - išgirdau pavargusį Sabastijano balsą.
Atsistojom. Sabastijanas kovėsi ne su Hile, o su kažkokiais šešėliais. Su Meisonu puolėm kelius šešėlius....




Olivija
Su Kristianu bėgom miško taku. Jis sakė kad taip bus saugiau.
- Man skauda visą kūną - pasiskundžiau.
- Tuoj praeis. Be to tuoj viskas baigsis.
- Taip sakai?
- Taip, Olivija.
Sustojom. Tada puoliau į Kristiano glėbį:
- Nors praėjo nedaug laiko, aš spėjau tavęs pasiilgti - Tariau pro ašaras.
- Aš tavęs irgi pasiilgau. Ir niekada nepaleisiu.
- Žinai, jeigu man kas nors atsitiks...
- Tau nieko nenutiks - griežtai nutraukė - Aš neleisiu kad tau kas nors nutiktų.
- Leisk pabaigti. Jeigu man kas nors nutiks pasirūpink tėčiu. Apsaugok jį - pradėjau žliumbti.
- Prižadu. Aš jį apsaugosiu. Apsaugosim mes abu.
- Nežinau. Aš niekada nebebūsiu tokia kokia buvau. Mano organizme yra vampyrų kraujo. Ir nėra kito kelio. Aš mirsiu, jei negausiu daugiau vampyrų kraujo. O jei noriu išgyventi, turiu tapti vampyre - pagaliau išdrysau pažvelgti į jį.
- Tu netapsi vampyre - tik tiek sugebėjo ištarti ir įsisiurbė man į lūpas.
Mes bučiavomės šviečiant pilnačiai. Bet netikėtai kažkas atplėšė mane nuo Kristiano.....



                                            Dvidešimt antras
Olivija

Buvau atplėšta nuo Kristiano. Mane laikė Hilė. O Kristianą sučiupo šešėliai. Jie susikovė:
- Kristianai! - suklykiau.
Pajutau ašaras ant savo skruostų. Pradėjau drebėti. Pažvelgiau į tamsų lyg juodulys dangų. Net pilnatis nesugebėjo jo prašviesinti. Giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į Hilę:
- Hile, prašau paleisk mane ir Kristianą - paprašiau - Tada aš tau atiduosiu pakabuką. Jei mane nužudysi, niekada jo nerasi.
- Bet aš negaliu. Mano pareiga ir buvo tave nužudyti. Nes kai kas to nesugebėjo padaryti - netikėtai jos balsas pradėjo drebėti.
Nejau ir vampyrai gali jausti? Tikriausiai. Su baime pažvelgiau į ją:
- Tu jų bijai - tariau.
- Taip - pripažino - Bet žinai, aš niekada nenorėjau tavęs palikti - netikėtai jos akyse atsirado ašaros, tiesa tai buvo ne ašaros o kraujas - Tiesiog mane privertė jie. Tik dėl tavo saugumo - ji pravirko dar labiau. Aš niekada to nenorėjau.
Tylėjau. Jos rankos tebegniaužė manąsias.
- Ir aš prašau vieno dalyko - tarė - Atleisk man.
- Aš atleidžiu - sušnabždėjau.
Net neįsivaizdavau kodėl jai atleidau. Tiesiog nebepykstu ant jos... Tada Hilė greitai suėmė mano kaklą:
- Dar kartą atsiprašau. Tai tiesiog bus geriau tau - tarė ir kirto į mano kaklą.
Iš pradžių skaudėjo. Sucypiau. Bet paskui pajutau malonumą. pasijutau apkvaitusi. Jutau kaip silpstu...
- Olivija! - suklykė Kristianas.
Tada pajutau kad krentu žemėn. Bet paskui pasijutau esanti saugiame glėbyje. Žinojau kad čia saugu. Niekada nenoriu palikti šio glėbio...
Pažvelgiau į Kristiano labai liūdnas akis...
- Nemirk, prašau - maldavo glostydamas mano plaukus.
- Aš.... - sulemenau apimta agonijos - Aš visada tave mylėsiu.
Staiga pasijutau labai gerai. Nejaučiau pykčio ar baimės. Tiesiog jaučiausi gyva.... Iš visų jėgų pasistengiau nusišypsoti.... Ir tada pajutau kaip man trūksta oro... Mano akys užsimerkė......



Reičelė

Su Meisonu ir Sabastijanu nugalėjom tuos šešėlius. Vėliau patraukėm į giliau į mišką ieškoti Kristiano ir Olivijos. Sabastijanas ėjo pirmas. Aš su Meisonu sekėm iš paskos. Meisonui vėl sulaužyta ranka. Jam tikrai nesiseka.
Netikėtai Sabastijanas sustojo kaip įbestas. Išgirdau kūkčiojimą. Kai pamačiau kas vyksta pati sustingau. Pamačiau Kristianą kūkčiojantį ir laikantį Olivijos kūną:
- Aš suvarysiu kuolą jai į širdį - su didžiausiu įniršiu pagrasino Sabastijanas.
Kristianas neatsakė. Meisonas irgi negalėjo pratarti nė žodžio. Mano keliai irgi linko...
- Ji negyva - sušnabždėjau.
- O ką nesimato? - labai liūdnu balsu atkirto Kristianas.
- Hilei kuolas į jos sušiktą širdį bus suvarytas dar šiandien - toliau grasino Sabastijanas.
Net visada pašaipiame Sabastijano veide atsispindėjo liūdesys. Po kelių sekundžių jis dingo. Paskui Kristianas atsisuko į mus su Meisonu.
- Laisvi - griežtai, drebančiu balsu tarė - Noriu pabūti su ja vienas.
- Gerai - iš kart sutiko Meisonas.
- Ne, aš negaliu tavęs palikti vieno - tariau, net mano balsas drebėjo.
- Dinkit.
Meisonas mane nusivedė. Dar niekada nemačiau Kristiano tokio liūdno...




















                            Epilogas

Praėjo dvi dienos. Ką tik palaidojo Oliviją. Visas miestelis buvo sukrėstas trijų paauglių paslaptinga mirtimi. Dabar stoviu kapinėse. Laidotuvės.... Susirinko daug žmonių. Olivijos tėtis verkė. Kristianas vos neverkė. Net Sabastijanas atėjo. Jis stovėjo šešėliuose ir viską stebėjo. Net ta kekšė Keitlin atėjo. Ji visą laiką tąsėsi su Meisonu. O jis neprieštaravo.
Pastebėjau kad Meisonas manęs vengia. Gal manęs bijo? Ir kodėl jis leidžia tai kekšei tampytis su juo?
Po laidotuvių paklausiau Kristiano:
- Ką darysim paskui?
- Mes nedarysim nieko. Tu darysi ką tik nori, o aš liksiu mieste. Tesėsiu Olivijai duotą pažadą. Saugosiu jos tėvą - sulemeno, nuo jo burnos dvokė alkoholiu.
- Nepaliksiu tavęs vieno.
Kristianas blankiai šyptelėjo. Ir kažkur dingo šešėliuose. Dabar mums visiems sunku... Priėjau prie Olivijos kapo:
- Sudie, Olivija - sušnabždėjau ir padėjau gėlių ant jos kapo...
Apsisukau ir nuėjau į miestą.....
2012-05-27 08:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-24 18:59
Tyliai po lapu
iš serijos "beveik suaugę"... jooooooo, va čia tai jo. žinai, manau tu turi stilių, va būtent. Esu skaičiusi begalę tų knygų vaikiščiams, BEGALĘ. Ir nė viena iš jų nebuvo gera. Tiesiog, žmogus, kuris moka tinkamai dėlioti žodžius ir sakinius, parašė kažką, kas realiai mane priverstų juoktis. Žiūrėk, jei rašai- rašyk gerai. Bent jau to galiu palinkėti, na o patarimo nesulauksi, mat nesu jau aš tiek patyrusi, kad kažką protingo patarčiau. Linkiu sėkmingo ir progresyvaus tobulėjimo  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-03 21:21
Viktorija Breivytė 2
Būtinai jais pasinaudosiu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-03 12:28
St Sebastianas
Patarimus dalinti labai lengva, bet jais pasinaudoti...;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-03 11:57
Viktorija Breivytė 2
Na ačiū už patarimus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-02 14:20
St Sebastianas
Leisiu sau atskyti į klausimą, kuris buvo adresuotas Dvasių Vedlei.

Kartais visiškai nereikalingas nenuspėjamas siužetas, jei kūrinio pasaulis, pasakojimo stilius ar personažai yra tikrai įdomūs. Rimtai susimastęs aptinki, kad labai daug kūrinių yra nuspėjami, tačiau mes į tai nekreipiame dėmesio, nes kitos kūrinio sudedamosios dalys yra geros.

Visiems naujiems autoriams rekomenduojame pradėti nuo trumpų kūrinių, nes būtent taip galima išmokti kurti normalius kūrinius. Be to, jei parašai visišką šlamštą, gali kurti iš naujo. Kai yra keliasdešimt puslapių ir tau pirmoje dalyje pasako, jog kūrinys - šlamštas, jau nebeturėsi kur dingti.

Siužetų mes galime pasiūlyti, bet ar tu sugebėsi pagal juos rašyti? Be to, ar tai skaityti būtų mums įdomu, kai mes žinotume kas vyks? Idėjų taip pat galime pasiūlyti, tačiau situacija ta pati - ar sugebėsi tai ištempti? Tu turi rašyti apie tai, kas tau artima, apie tai, ką išmanai. Tarkime, moki siuvinėti ir žinai visas šio darbo subtilybes. Kodėl gi to negalima panaudoti? Tarkime, siuvinėtoja per pilnatį lunatikuoja ir išsiuvinėja žmogaus likimą. Arba aptinkamas siuvinėtas paveikslas, o jį tyrinėjanti mergaitė aptinka jame paslėptą kodą, kuris suprantamas tik siuvinėjimo genijui. Arba mergaitė, kuriai viskas, ką išsiuvinėja atgyja ar tampa realybe. Arba ragana, kuri siuvinėja nuostabaus grožio paveikslus iš blogų vaikų gyslų ir plaukų. Idėjų apie ką galima rašyti yra pilna aplinkui, tik reikia į paprastus daiktus pasižiūrėti kitaip nei esi įpratusi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-31 07:20
Viktorija Breivytė 2
Dvasiu Vedle - gerai, jeigu jau siuzetas toks nuspejams tai gal pasiulysi ka nos geresnio???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-27 22:59
Dvasių Vedlė
Ištvėriau iki dvylikto... Tada kursinio rašymas pasidarė žymiai patrauklesnis, nei šito tvarinio skaitymas.

Visi nuo kažko pradeda - nuo geresnių ar prastesnių darbelių. Ir labai džiaugiuosi, kad kai aš pradėjau rašinėjimo eksperimentus, kompiuteris, o tuo labiau internetas, dar nebuvo taip lengvai prieinamas dalykas. Amen.

Apie darbelį... Jame nieko nevyksta. Pagrindinė herojė - eilinė nevėkšla, kurią visi taikosi nudobti, ir kartu eilinė gražuolė, kurią visi XY chromosomas nešiojantys sutvėrimai sugeba įsimylėti. Ją ištisai užpuola, ir ją ištisai išgelbėja jos bernas. Esu įsitikinusi, kad jos ex susiburkuos su jos dabartinio seserim, o šio sesuo - su pastarosios ex... Žodžiu, meilės šešiakampis, kuris NIEKAM NEĮDOMUS, nes nėra nieko, dėl ko jis taptų įdomus. Žodžiu, gavai jau tu patarimų, esi gavusi ir savo ex account'e, po kūriniu, taip kad sėkmės tobulėjime.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-27 11:34
Viktorija Breivytė 2
na ačiū kad skaitei:) ir žinau klaidų daug ir tos klaidų žioplos;D taip, ši istorija paaugliams, ne suaugusiems;D Na pasistengsiu ištaisyti savo klaidas kitame kūrinyje:) Ačiū už kritiką ir patarimus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-27 11:27
Aurimaz
Čia rimtai vaikams. Didelis blogis - rašoma taip, tarsi būtų piešiamas televizoriaus vaizdas, o ne pasakojimas.
"Ir ji pamatė..." - na o ką pamatė, žiūrėkite kitoje serijoje, mieli žiūrovai...
Reikalas tas, kad čia literatūra, o ne kinematografų vakarėlis. Literatūroje dalys vystomos nuo vienos kulminacijos iki kitos. Arba nuo pradžios iki pabaigos.

Daug skyrybos ir sakinių sudarymo klaidų.
Daug amerikonizmų, kas šiaip kelia juoką ir galbūt kažkiek pagerina situaciją, paversdama ją parodija. Na, bent nesijauti skaitantis vaikišką serialą...

Šokinėjimas nuo vieno personažo prie kito pirmu asmeniu... Na žinai, čia jau reikia tvirto pilvo preso, talpaus skrandžio ir plačios šiknos, kad užbaigtum tokį reikalą tinkamai. Nes aptriesti tokias pievas - netgi ne kiekvieno pažengusiojo nosiai.

Paprastai pradedantiesiems rekomenduojama laikytis VIENO personažo, nes jį tinkamai suvairuoti irgi reikia smarvės. O čia jau trys iš karto. Kituose savo bandymuose to ir laikykis - vienas centrinis personažas, kiti šalutiniai. Kad skaitytojas nesiblaškytų nuo Marytės prie Onutės. Kai jau pradėsim ploti tam vieninteliam atsistoję, tada galėsi imtis dviejų ir daugiau. Kol kas tai savižudiška misija.

Kūrinio logika - tai toks dalykas, kuris padeda išsaugoti aukštą tikroviškumo lygį. Pavyzdžiui, jeigu mergina pamato vaiduoklį ir dar turi smarvės prie jo prisiartinti, tai kaži ar patirs šoką šiam prakalbus. Kitaip tariant, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, atitinkantį tą veiksmą. Jeigu skaitytojas jaučia, kad kažkas kūrinyje neatitinka, jis pasijaučia pasakų šalyje. Arba triušio urve.

Žinojimas, ką rašai.
Šešėliai ir vaiduokliai lyg ir nereikalauja didelio mokslo. Tą žino kiekvienas pradedantysis rašytojas. Tuo tarpu pažengęs rašytojas žino, kad yra galybė prietarų tais klausimais. Ir internete yra kalnai informacijos apie paranormalius reiškinius. Jeigu jau yra kalnai informacijos, vadinasi, žmonės turi nusistatę kažkokias religines kryptis tais klausimais ir galbūt vertėtų jomis pasidomėti. Kad nepakartotum tų gairių idiotiškame lygmenyje. Kai "šešėlis" ima pasakoti, kad jis TIK šešėlis, o ne šmėkla, tai natūraliai kyla klausimas - kaip čia iš viso organizuota ta pomirtinio pasaulio fauna?

Skyriai
Jau nežinau kiek kartų kartojau kitiems, bet ne nuodėmė pakartoti dar kartą - skyriai nėra sudaromi bet kaip. Jeigu kūrinys turi daug skyrių, tai jis tarsi suskaldytas į daugybę mažų istorijų, kurių kiekviena turi savo idėją, įžangą, dėstymą ir atomazgą, vedančią prie kito skyriaus arba pabaigos.
Tavo skyriai yra elementariai per trumpi, jie neturi įžangų, neturi netgi idėjos. Paimkime bet kurį skyrių ir pamatysime, kad ten pagrindinis dalykas sukasi apie dviejų ar daugiau žmonių pokalbį. Vienas skyrius - pokalbis. Antras skyrius - pokalbis. Trečias - vėl pokalbis... ir tik paėmus tris ar keturis skyrius pamatai, kad kažkas pajudėjo, atsirado kryptis bei kažkoks veiksmas. Taip neturėtų būti.

Jeigu kiti "šešėlių medžiotojos" kūriniai panašūs bei su tomis pačiomis klaidomis, tai turbūt nereikia sakyti, kad jos nesusilauks sėkmės.

Imkis šviežios istorijos. Sugalvok idėją trumpam pasakojimui, pasidomėk visa įmanoma informacija apie tai, ką rašysi, prikaupk žinių, išmedituok jas ir tada sukurpk vienos dalies istoriją. Pagal tai ir vertinsime pradžiai. O tokie romanai tau niekuo nepadės. Čia net į klaidas beviltiška baksnoti, nes tokioje kaugėje tu nieko neįsiminsi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-27 11:03
Visai patinka;D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-05-27 08:30
Viktorija Breivytė 2
na va visas kūrinys;D Tikiuosi kam nors patiks;) Pirma dalis nebuvo labai jau įdomi, bet kitos įdomesnės:) Tikiuosi kad nepatingėsit perskaityti:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą