Mėnesiena

1 skyrius

Mano krepšys su dundesiu nukrito ant grindų. Apsižvalgiau po šviesų kambarį. Jis buvo žaliomis sienomis, rudomis grindimis ir lubomis. Jame stovėjo stalas, spinta, lova... Nuo šiol šis kambarys mano. Praeitą savaitę dėdė Džonas atvežė baldus. Dabar čia atsikraustėme visi. Nuėjau prie lango ir atidariau jį. Įkvėpiau šalto oro.
  Po kelių minučių į kambarį įėjo Džonas nešinas keliais lagaminais:
- Na štai, pagaliau baigėm - tarė padėjęs lagaminus ant žemės.
- Ačiū, Džonai - šiltai padėkojau.
- Nėra už ką. Be to greitai nusileisk apačion. Miranda padarys kavos.
- Gerai. ateisiu kai įsikursiu.
    Džonas šyptelėjęs išėjo. Jo rudi, pečius siekiantys plaukai buvo surišti į uodegą. Po akiniais slėpėsi žalios akys. Jis vilkėjo mėlynus marškinius ir džinsus. Jis yra mano tėčio brolis. Mano tėvai žuvo avarijoje prieš dvejus metus. Su jais važiavau ir aš. Bet aš nemiriau. Tik rimtai susižeidžiau. Porą savaičių pragulėjau ligoninėje.
  Niekas negali paaiškinti kodėl įvyko avarija. Daugelis mano kad į kelią išbėgo koks nors gyvūnas. Bet jokio gyvūno nebuvo. Prisimenu kad nebuvo.
  Manau kad viskas vyko taip:
'' Su tėvais grįžom namo iš mokyklos vaidinimo. Buvo žiema. Buvo likusios vos kelios dienos iki kalėdų. Tada kai važiavom, gatvėje pasirodė kažkokie žmonės. Tėtis sustabdė automobilį. Jis išlipo pažiūrėti kas tie žmonės. Tačiau nieko nebebuvo. Kai tėtis grižo, vėl pradėjom važiuoti. Tačiau kažkas trenkėsi į automobilį. Mano tėvai buvo ištemti iš automobilio. Tada juos nužudė.... Atsimenu apie tuos žmones tik raudonas, krauju pasruvusiais akis ir kraupius veidus. Žinau tik viena -  jie buvo demonai“
      Papurčiau galvą. Ją suskaudo nuo netikėtų prisiminimų. dabar aš iš Oregono atvykau į Aleksandriją. Šis miestas yra Virdžinijoje. Miestas didelis. Atsikrausčiau čia su teta Miranda ir dėde Džonu. Dabar kurį laiką čia pagyvensiu. bent jau tol kol baigsiu vidurinę.
    Atsegiau lagamino užtrauktuką. Iš jo ištraukiau savo kosmetinę. Ji nebuvo labai didelė. Tada ištraukiau keletą nuotraukų, MP3 grotuvą, kelias uzrašų knygeles... Viską sudėjau į naktinio staliuko stalčius. Tada ėmiausi drabužių. Juos gražiai sudėliojau į spintą. galiausiai pakabinau nuotraukas ant sienos. Jose buvo mano draugų Oregone, tėvų, ir mano nuotraukos. 
      Po kelių minučių jau lipau laiptais į virtuvę. Miranda gamino pietus. Džono nebuvo. Mirandos šviesiai rudi plaukai krito nugara. Jos žalios akys spindėjo. Ji vilkėjo raudoną megztinį ir džinsus:
- Sidne, pietūs tuoj bus gatavi - šyptelėjo.
- Gerai. Rytoj turėsiu eiti į mokyklą, o net nežinau kaip ji vadinasi - šyptelėjau ir atsisėdau prie stalo.
- Pakrantės mokykla. Mano draugė ten mokėsi. Ta mokykla yra labai gera. Gausi gerą išsilavinimą. manau kad ten pritapsi greitai.
- Bet aš beveik mėnesiu atsilieku - dabar spalis, o dėl kraustymosi net nepradėjau eiti į mokyklą.
- Nieko tokio, pasivysi.
    Prailgintos vasaros atostogos.  Kiekvieno mano draugo svajonė. bet ne man. Tiesiog noriu gyventi normalų gyvenimą. Dar kartą šyptelėjau Mirandai.


Kitą rytą jau važiavau automobiliu į mokyklą. Džonas mane veža. Šiandien jis pradės dirbti naujajame darbe.
  Aleksandrijos gamta buvo graži. Nuo medžių jau po biški krito lapai.
Galiausiai privažiavom pakrantės mokyklą.
  - Sėkmės darbe - tariau Džonui.
  - Ir tau mokykloje. Jeigu... Kai baigsis pamokos paskambink man, arba grišk autobusu.
  -Gerai. Bet aš nesiruošiu ištraukti tavęs iš darbo.  Iki.
    - Iki - jis ibruko man į ranką popierėlį - Namu adresas - Šyptelėjo.
    - Iki.
    Išlipau iš automobilio. Raštelį įšikišau į striukės kišenę.  Pradėjau eiti link didelio, raudono pastato. Tikriausiai klasių patalpos. Mokiniai jau rinkosi. jie be jokio susidomėjimo žvelgė į mane. Įėjau į klasių pastatą. Žingsniavau tamsiu koridoriumi. Ilgai klaidžiojau ieškodama raštinės. Galiausiai radau milžinišką žemėlapį pakabintą ant sienos. Pasirodo kad yra dar keturi pastatai. Tačiau jie yra už klasių pastato. Šaunu.       
  Žemėlapyje pagaliau radau raštinę. Tada nužingsniavau link jos. Raštinėje sekretorė man davė pamokų tvarkaraštį, mokyklos žemėlapį, mokyklos taisykles ir uniformą. Mėlyną švarkelį,  juodą languotą sijoną. Šiandien leido nedėvėti uniformos. Bet rytoj jau privalėsiu su ja ateiti. Labai jau griežtas aprangos kodas. Tada sekretorė palydėjo mane į klasę. Buvo biologijos pamoka. Laimei buvo mano naujosios auklėtojos pamoka.
  Įėjau į klasę: 
- Labas rytas - pasisveikinau su žilstelėjusia mokytoja.
- Labas rytas. Tu tikriausiai...
- Sidnė karter - prisistačiau.
- Malonu susipažinti. Aš ponia Herdok - šyptelėjo, paskui pažvelgė į klasę ir piktai tarė - O jūs nelyskit prie Sidnės. Supratot? Pabrėžiu, laikykitės kuo toliau nuo jos.
- Neaiškink - kažkas suriaumojo iš klasės galo.
    Mokytoja kažką burbtelėjusi padavė man vadovėlį ir nurodė kad sėsčiau į klasės gale esantį laisvą suolą.
  Patraukiau link suolo. Atsisėdau į jį. Iš kuprinės išsitraukiau penalą ir sąsiuvinį.
    Netikėtai į mane atsisuko vienas klasiokas. Jis buvo juodaplaukis. Jo akys buvo juodos... bet ne ne visai juodos. Jo akių spalva buvo juoda sumaišyta su raudona... Staiga prisiminiau demonų akis....
  - Tu be uniformos - nejaukią tylą nutraukė klasiokas.
  - Na, taip. Juk aš ką tik atvykau čia - greitai išbėriau - O kodėl tu irgi be uniformos? Ir kodėl visi kiti?
  -  Mums patinka laužyti taisykles. Jos mums negalioja - kreivai šyptelėjo.
  - Bet visi nešioja. O kodėl jūs ne?
  - Todėl kad tai ne tavo reikalas, Sidne Karter. Be to aš Adrianas. Adrianas Nivera.
- Malonu susipažinti. 
  Adrianas šyptelėjęs nusisuko. Jis tikrai blogas. O jei su tokiu susidėsiu tai bus bėdos. Nubraukiau neklusnią plaukų sruogą nuo kaktos.
  - Taigi šiandien rašysim kontrolinį - tarė mokytoja - Visi išskyrus Sidnę. Tu jį perašysi vėliau. Dabar pasimokyk.
      Visa klasė garsiai keikdamiesi pradėjo rašyti kontrolinį. Atrodė kad visi tuoj primuš mokytoją. Bet niekas neprimušė. Ši klasė kažkokia keista. Mokiniai nekenčia auklėtojos, o auklėtoja mokinių. Jie nevilki uniformų. Jie laužo taisykles. ir rengiasi tamsiais drabužiais....  Tai lieka didelė paslaptis..