Pragaro šešėliai

EPILOGAS


- Kūnas tau nebereikalingas, jis buvo tik apvalkalas, saugojęs ir užaugines tave, slopinęs tavo vidaus energiją. Tai ne tu, tas atvaizdas veidrodyje, tai tik apvalkas, kurį tau davė nešioptojai. Visa tai netikra. Tavo siela ir esybė ne žmogaus, privalai tai suprasti, tai tik apgaulė. Dabar tau laikas išsinerti is šio apvalkalo, kuris tave varžo, kuo greičiau tuo geriau, nes jei to nepadarysi, ta galia slypinti tavo viduje, tikroji esybė sudraskys tave iš vidaus, skutelį po skutelio. Ar to nori?
-  Ne, aš noriu būti žmogumi, aš esu žmogus!
-  Ar ne kiekvienas žmogysta svajoja apie tai? Apie beribę galią, galią, kurios dėka pasaulis paklūsta tau, apie amžiną gyvenimą, apie svajonių išsipildymą, atvirą dangų ir žemę, apie stebuklus?
        Berniukas kaip įkaltas stovėjo prieš veidrodį. Išsprogusios akys žiurėjo į atvaizdą jame. Rausvos lūpos pravertos, padarydamos tik mažą tarpelį, veidas baltas kaip popierius. Jame matė negyvą, stovintį lavoną. O tame kūne įkalintas jis, ar bent ta dalis, kuri priklausė jam.
      Kaip galima, kaip įmonoma suprasti, jog tai, kur gyvenai visą gyvenimą yra tik melas? Kad tai, kuo tikėjai esą, esi ne tu? Melas, jis visą savo gyvenimą praleido jame... bentjau taip teigė tamsus šešėlis stovintis už jo, lyg tykodamas, kada jis nugrius ir pulsias čiulpti jo paskutinę gyvastį. Jis jautė kaip jo akys žybsi laukdamos berniuko pritarimo, jis jautė kokia šalta šešėlio oda, nors jis ir prie jo nesilietė, nors kažin ar šešėlis iš vis ją turėjo. Bet galia, to padaro galia buvo užpildžiusi visą kambarį. Jį tai dusino, spaudė iš slėgė, maišė visas spalvas ir lupte lupo nuo jo odą įsiskverbusi tuo šlykšiu, lipšniu šalčiu į kiekvieną jo lastęlę.
- Tu priprasi, visi mes pripratome. Tam reikės laiko, bet pagalvok, tai,  ką tu turėsi bus amžina, tavo galios bus beribės, ar nori pasilikti tarp šių kirmelių, kurių laikas suskaičiuotas? Kurie žudo savus? Kurie turi Dievo galią kurti, bet užuot ja pasinaudoja, ją įvertinę, tik naikina? Nori likti šiame laikiname kūne, kuris pasens, susidevės?
Kiek patylejes, lyg leidęs man suvirškinti žodžius, jis tęsė:
- Žinoma, tu gal baiksi mokslus, gal gausi norimą darbą, o gal gyvensi gatvėje,  gal rasi meile, galbut ją prarasi ir ilgai del to kankinsiesi. Veliau matysi savo nešiotojų, draugų šaltus kūnus karstuose, matysi kaip juos palaidoja žemė. Užauginsi savo vaikus, jie tave paliks, seną, negalotą, smirdanti senį. Gulėsi lovoje ir nebegalėsi pajudėti, kankinsiesi skausmuose ir melsi, kad greičiau dinktum is šio pasaulio. Ir viskas. Daugiau nieko. Žinoma, už buvimą čia mokėsi kitų žmonių givybėmis. Ar tu to nori?
- Ne, - nugurkė berniukas greitai atsakydamas.
Ne, jis to nenorėjo.
- Ar nori galios? Prasmės? Niekada nesijausti silpnas?
- Taip.
Taip, jis to norėjo.
Ar bentjau tada taip mane...




******



- Dreikai, net nemegink padėti ragelio arba tarp mūsų viskas bus baikta!
- Pagaliau.
Telefonas supyptelėjo ir bumtelėjo ant rausvos spalvos nutrintos sofutės.
- Dreikai, ar ne ta koja iš lovos išlipai? Ta pana buvo karšta!
Vaikinas su plačia šypsena, kuri užėmė daugiausia vietos jo veide vepsojo į mažą htc telefoną gulintį ant sofutės šalia jo.
      Telefonas buvo išpuoseletas, kogero nebutum radęs nei vieno įbrežimo ant lygaus jo ekrano. Arnas puikiai žinojo, kad jo draugui stebuklingai pavyksta išpuoselėti visus daiktus, išskyrus žmones.
- Mano batai protingesni už ją, -  geleižniu veidu tarė vaikinas pasirėmęs į žydrą sieną. Blondinas garsiai nusikvatojo. Juokas priminė monotonišką avies mekenimą.
- Nuo kada tau parūpo protas, kazanova?
- Nuo tada, kai Dievas užmiršo jį įdėti i tavo geltoną galvelę, - šyptelejo jis.
Arnas pašoko ir puolė kumsčiuoti savo draugą, nors ir žinojo, kad beviltiška stoti prieš Dreiką. Gal jis neatrodė galiūnas ir neturėjo kalno raumenų, bet jėgos pas jį buvo kaip pas penkis stiprius vyrus. Arnas puikiai prisimena, kaip Deinas susimušė su keliais universiteto vaikinais ir kaip jie po kelių minučių gulėjo gražiai išsibarste žalioje pievelėje su kruvinomis nosimis. Po šio incidento daugelis vaikinų suko nuo jo akis. Po kelių savaičių viena popietę Dreikas buvo rastas vaikinų tuolėte su negyvu grupioku. Pastarasis buvo be givybės ženklų-jokių išorinių ir vidinių sužeidimų. Atrodo, kad iš jo būtų išplėšta siela. Dakterai taip ir nerado jo mirties priežasties. Kaikurie spelioja, kad jį ištiko širdies smūgis, bet grupiokas niekada nesiskundė  sveikatos sutrikimais ir apskritai buvo sveikas, sportuojantis ir geras žmogus. Liudytojai teigia, kad Dreikas tiesiog stovėjo sustingęs ir perbalęs kaip kreida prieš gulintį, negyvą savo grupioką, o kai jis buvo apklausiamas sakė, kad nieko neprisimena, tik kaip atėjo ir rado jį tysanti ant žemės. Arnas taip pat nežino, kas istikrųjų ten įvyko. Tiesa, jis niekada ir nedrįso to paklausti savo draugo.
      Po šio įvykio daugelis nusisuko nuo Dreiko. Jie pradėjo jo bijoti, skleisti visokias kalbas, nors ir jis nebuvo apkaltintas draugo žutimi.
- Gal einam alaus, prasiblaškysim? - pasiūlė Arnas, kai vaikinai jau sedėjo išsidrėbę ant sofučių ir garsiai juokėsi iš nevykusių vienas kito judesių.
- Ačiū, ne. Geriau pabūsiu čia.
- Tu visada „Būni čia“. Vienuj vienas... gal užsiimi magija? O gal turečiau tave vadinti Dreiku Floperiu? - šaipėsi blondinas, o Dreikas jam atsakė šyptelėdamas pusė lūpų.
- Tu kaip rakštis užpakalį, žinojai?
- Ačiū už komplimentą, Dreikai Floperi.
- Gerai gerai gana! Eime, - pavartęs akimis Dreikas pasiemė paltą ir mestelėjo raktus į draugo pusę. - Užrakinsi tu.
Netrukus abu vaikinai jau sedėjo mažoje kavinukėje kvailu pavadinimu “Rūmai”. Tai tikrai nebuvo panašu I rūmua. Į ją rinkdavosi seni ir šlykštūs seniai, kurie šnekėdavo tik apie alų ir savo žmonas, kurios juos vydavo iš namų. Draugai lankėsi čia tik del to, kad alus čia buvo pigus, bet geras, o pinigų juk striuka. Be to, po kelių bokalų nebejautei nei to rugštaus kvapo, nematei tų apipelyjusių kampų ir aliejaus prisisunkusios duonos.
      Kol abu draugai ejo I “Rūmus” negalėjai nepastebėti merginų žvilgsniū įsistabelyjusių į Dreiką. Jei ne tas jo vidinis spindesys, kuris traukte traukė, kogero Dreiko išvaizda būtų atgrasanti. Ilgi juodi plaukai surišti į uodegą pakaušyje, kelias nepaklusnias sruogas taršė vėjas. Didelės tamsiai rudos akys, kurias puošė ilgos viliokliškos blakstienos, virš kurių buvo griežti antakiai, jo veidą padarydami rustesnį, išsokę skruostikauliai. Švelnios, putlios, nuostabios formos lūpos, kurios jo veide kogero vienintelės atrodė nekenksmingos. Jo šviesi, blyški ir lygi oda priminė niūrų dienos dangų, kuris savo pilkšva spalva panarina žmones tik į gilesnį liūdesį. Beveik visi Dreiko rūbai-tamsūs, juodi. Dengiantys kuo daugiau jo kūno. Lyg jis kažka slėptu. Galėjai pagalvoti, kad po tais juodais baltiniais slepiasi gyvačių lizdas. Bet skonį jis turėjo. Kartais atrodė, kad Dreikas nužengė iš pačio pragaro, bet ta jo nepaprasta trauka ir nuostabus vidinis grožis, kuris tryško per kraštus darė jį angelu. Arnas žinojo-Dreikas pats keisčiausias žmogus, kokį jam kada teko pažinti.
      Po kelių valandų draugai jau žingsniavo tamsiu šaligatviu. Arnas linksmai traukė visas jam žinomas dainas, stenkdamasis rikiuoti kojas tiesiai, bet su kiekvienu žingsniu jis atrodė tik dar juokingesnis. Vos pamatęs panelę Arnas sustodavo kaip įbestas, nusiimdavo kepurėlę nuo galvos ir nusilenkęs laukdavo kol ji praeidavo, kaikurias iš jų pakalbindamas neaiškiais žodžiais.  Dreikas buvo ramus, ėjo gan tiesiai, nors gėrė dvigubai daugiau už savo draugą. Kartais nusikvatodavo iš savo draugo arba nutemdavo jį nuo išsigandusios panelės mandagiai atsiprašydamas. Kai vaikinai priėjo bendrabutį Dreikas sustojo ir įsistabelyjo į tamsą už patato.
- Einam Floperi! Šiandien aš rengiu vakarelį, užsitūsinsim iki galo! - šaukė Arnas, bet Dreikas neregavo.
  Staiga viskas, kas buvo blondino pilve pradėjo kilti, jis griebėsi durų turėklų ir susilenkęs viską paleido į išorę. Kai atsikėlė jo draugas jau buvo dingęs.
(tai tik pradžia, ačiū už įvertinimą:))