Burbonių miškas 1945 m. rugpjūtis

 šis kūrinys dalyvavo konkurse 

B  a  l  a  d  ė

Įvykusiame taip vadinamame partizanų
vadų Lūšies, Aro, Vasaros, Žaibo, Siaubo
pasitarime, nutarta vykdyti plataus masto
teroro akciją prieš asmenis, lojalius tarybų
valdžiai. Po to buvo nužudyti Alytaus, Trakų
ir Varėnos rajonuose, daug piliečių, susprog
dinti klubai Alovėje, Dauguose, Merkinėje,
tarp kurių buvo vaikai, paaugliai ir seniai.

Duomenys pagal H. Rimkaus 1998 m.
monografiją „Dainavos apygardos kronika
1944-1954“

Jau Burbonių giružėj –
gegutė nekukavo;
išlakios pušys ošė
ir žolės nurudavo...

Nutilo siautę vėtros,
už miško saulė krito,
su tinkleliu voriukas,
prie jų žievės prilipo.

Prasisklėidė lazdynas,
kur riešutėliai noko,
pralindo tyliai vyras,
po jo dar du iššoko.

Ir vėl kokie aštuoni,
netrukus čia prislinko:
Lūšis, dar Žaibas, Siaubas –
argi grybus jie rinko?

Nei raudonikius rinko,
anei mėlynes skynė, –
prieš lojalius Taryboms,
teroro planą pynė.

Surašė, pasirašė,
kur ką nudaigot reikia,
apklausti visą kraštą,
kur, ką saviškiai peikia!?

Žiaurus siaubų rugpjūtis –
net mažvaikius žudyti...
Nelaukę rudenėlio
laukų žolynai vyto...

Vėl degė ir liepsnojo,
Gaisrų pašvaistėm kaimas, –
neramios naktys stojo –
žiauri teroro baimė.

Ir daug valstiečių bėgo,
nuo tos šventos žemelės,
kad tik išsaugot šeimą
ar mieste, ar miestely.

Bet ne visi suspėjo,
pamest gimtinę brangią
ir ne visi norėjo,
surasti kitą dangų.

Taip klasės draugo Stasio,
neaptikau mokykloj,
kiti vaikai pasakė,
kas jų namuos nutiko?..

Tėvelį jo pagavę
su reikalais bevaikštant,
ant gelžkelio eglaičių,
suraišiojo su raikštėm.

Ankstyvą rytą rado:
kraujais paplūdęs veidas
išrėžta odoj diržas
ir kaktoje trys žvaigždės.

Prabėgo dar kiek laiko
ir vėl baisi nelaimė
žudikai kaip paklaikę
nekaltą siaubia kaimą.

Marija, Aleksandras
augino maistui viską.
Sodyba jų stovėjo
tarp raisto, ir tarp miško.

Ne vagys, ne girtuokliai,
ir vidutinio amžiaus;
ūkelį sau turėjo –
nebuvo kokie „bomžos“.

Jiems nuolatos padėjo
auginti rugį, liną
jau devyniolikmetis
sūnus jų Augustinas

Viduržiemis snieguotas
supustė  tamsą blausią,
slidėm sūnus išvykęs
patalkinti Vendzlauskui.

Bet vieną nakt atklydo
Tryse iš kito kaimo.
Ginkluoti ir pavydūs,
ir atnešė nelaimę.

Gal žemės gabalėlio,
ar gal kitokio turto
jie pasigrobt norėjo,
nors ne pačių sukurto.

Labai supykę davė
ir rankom, ginklams valią,
bet jųjų Augustino,
nerado su tėveliais.

Kad būt kitaip – nebus jau,
todėl jie kėslus vygdė,
Kankint ir rėkt pavargo,
Tad šūviais juos užmigdė

Greit padegė jie pirkią
ir kluoną, ir dar tvartą.
Surado samagono,
ir puolė užsigerti.

Ir taip jiems beuliojant,
trijų gaisrų pašvaistėj;
ant slidžių atšnopuoja
Augustas net sukaitęs.

Kas pasakys ar laikas,
kas Rekviem sugros jiems?
Jis rėkia mama, tėti,
ir kraujas jam ant skruostų.

Jau žmogžudžiams pabodo,
tas užtęstas spektaklis,
ir įmetė vaikiną
į ugnį visai aklą.

O žmogžudžiai kraujuoti,
nedaug iššaudę kulkų,
sugraibę savo grobį
į roges ir nudulko...

Ir mes pro langą matėm,
kaip ugnys tos vaitojo,
tik nelabai supratom,
šuneliai ką aplojo?

Bet kitą rytą tėtis,
mane šilčiau aprengęs,
nusivedė per kalną,
ten, kur dar dūmai rangės.

Ten keletas žmonelių
stovėdami šnabždėjos,
O vienas iš degėsių,
į dėžę, radęs, dėjo.

Kryžiais naujais gausėjo
miestelio kapinynas –
Tėvynės meilė ėjo
Kraujų peizažuos gimus.