Ns (26)

1.

- O aš, aštrus
it kaltas,
šalia to, bepročio vėjo,
o tu, pakrypsti
į šiaurę,
į saulės pusę
ir tave ima juokas,
o mano, keršto vėliavos
jau iškeltos
ir neapykantos akmuo,
perskeltas
ir įsidega
mano akys
lyg anglys -
sustingusios
ir juodos.

O tavo šešėlis
lyg drebulės lapas virpa
ir aš, lyg šešėlis
per degančius šiaudus
žeme, dangumi atėjęs -
lyg iš Vrubelio drobių,
lyg iš Pragaro
nusileidęs demonas -
žvairomis akimis
į visus šaudantis
ir spjaudantis
į to vyro snukį -
išlupęs, iš jo rankų peilį,
įveikęs baimę -
lankstau
jo degantį peilį
į mano širdį atsikišusį,
o delnai perši,
o padai kaista
ir spurda pirštai,
pasinėrę
į nerimą tamsų
ir prieš mane
klaupiasi,
tas didysis Vytautas -
žiūriu, akimis netikiu -
apsivertė kūliais
ir nuvirto
į nežinios
pusnynus,
o tu, nei juokiesi,
nei verki -
net keista.

- Sakiau
liūtu pavirsiu -
iš to mažo, žlibo kiškio,
o pasirodo,
galėčiau -
ir dramblį
ir blusą -
pakaustyti,
o ant paminklų
kalasi vardai,
pavardės
ilgiausios,
o už nugarų,
šalia Ramygalos gatvės,
iš po medžių, namų -
akmeniniai kryžiai kišo.

Paminklų dirbtuvėje
ne visiems gera,
nors dienos, naktys
kūlversčiais rieda
ir aš, sakau
į girtus snukius
žiūrėdamas.
- Vyrai, ne vandenį,
vyrai alų
ir vyną geria...

O aš, prieš visus
lyg nuogas -
akmentašys,
tašytojas -
iš pašaukimo
ir tyliu, subedęs akis
į dar neapsisprendusią
mergaitę,
o aš, jau išsirengęs
ligi nuogumo
ir kaip vanagas
įsivėlęs
į jos, juodų plaukų,
juodų planų -
juodą vėtrą.