Laimė

Laimė. Kas tai?
Kas rytą nubudus galvoti apie tave?
Ir po to stipriai apkabinus pagalvę lieti ašaras?
O gal kiaurą parą galvoti apie mažąją sesutę?
Kuriai galbūt skauda galvą ar širdį?
O gal tiesiog jai reikia mano peties?
Laimė. Kas tai?
Ant žaliu audeklu pasidengusių medžių šakų tupinčių paukščių giedamos giesmės?
O gal praeivių nuoširdi šypsena?
Laimė. Ar įmanoma ją apsakyti?
Įmanoma. Tik tam pritrūktų žodžių.
Laimė Tau. Kas tai?
Skanaus sumuštinio kasnis ryte?
O gal svaiginančių nuodų stiklinė prieš miegą?
Nuo kurių užmiegi lyg kūdikėlis motinos rankose?
O gal tai koks nusipirktas daiktas?
Už kurį suplojai krūvą purvinų, nieko nereiškiančių pinigų?
Laimė Tau..
Timptelėti šuniui už uodegos ir mėgautis jo skausmu?
O gal Tu jautiesi laimingas, kai pridergi ant kito širdies?
Taip, tai laimė Tau...
Bet laimė man - visai kas kita.
Laimė - tai, kas nėra finansiškai įvertinta.
Kada aš laiminga?
Tada, kai galiu matyti kitus laimingus.
Laiminga, kai padangėje sparnais susikibusios šoka žuvėdros.
Laiminga, kai byrėdami lietaus lašai prausia purviną langą.
Laiminga, kai Tavo dėka, galiu žiūrėti į žaibuojantį dangų ir nebijoti blyksinčių žaibų.
Laiminga, kai galiu matyti, girdėti, jausti...
Laiminga, kai galiu daryti kitus laimingus.
Kiekvienas laimę suvokiam savaip.
Jaustis laimingu, tai būti savimi ir versti kitus būti tokiais.