Kietu karščiu alsuoja vakaras Išdegintos balkonuos verkia gėlės Laukinės vyšnios sirpsta it patrakusios Į aklą katiną susminga penkios strėlės
Raudonos dulkės kyla sūkuriais į dangų Vaikam iš rankų krenta lankas ir alus Trys senės meldžiasi dievams po langu Į pilką butą grįžta storas kalinys sūnus
Numirusi žolė atgal į žemę lenda Vaitoja džiūstantys beržai ir slyvos Ant laiptų paliktas netikras zuikis genda Apie buvimo esmę svaigsta sraigės jau vos gyvos
Plieninė atslenka stogais dėmė Suvalgo dylančią ugninę saulę Ir sprogsta lyg sušildyta gėlė Skaidrus lietus skandina dūstantį pasaulį
Už katiną tai gausi barti. Nenoriu girdėti žiaurių dalykų. Susirenki penkias strėles ir smaigstyk sau sveikas jas į pievą. Eksperimentai su gyvūnais griežtai draudžiami.
Daugiau gerai. Priimta.
A tai jau daba tokie Vilniuj kiemai? Žiauri vaikystė tur prabėgti. A ir pas merą kieme teip džiūsta visks? Nu gal alum palaist? Raudons dulkės kyl nuo Gedeminą pilies, a ne?
taip geriau: (ne "Apie buvimo esmę svaigsta sraigės jau vos gyvos" o)-->"Apie buvimo esmę jau vos gyvos svaigsta sraigės", – (tai tik nuomonė)); man normaliai, ir žolė numirusi į žemę lenda - kaip metafora suėjo, bendrajam kontekste (tokia dvasia kuriama tekste, tai ir suėjo. (šiaip tai kai pūva ir lenda (žemėje skaidytojai ją išskaido - atgal į kompostą ir vėl dirvožemį paversdami...)) kūnas po saule, iš dulkės, į dulkę... man smagiai susiskaitė. (ir sarkazmo ir nuotaika, ir nėr to verkšlenimo su išminčiaus poza, tiesas porinančio dramatiškai iki kvailumo, bet dramatiškai. tai čia taip smagiai- turi cinkelį.
Na ir juokiausi, šį kiek radauskišką, kiek prozišką ne visai prestižinio Vilniaus kiemo vaizdą skaitydama - eilėrašti, nežinau, kiek tavyje poezijos, bet jau vien už "netikrą zuikį" tavo kūrėjui spaudžiu dešinę. Beje, paskutinis posmas gal tikrai kiek pavėsęs.
"Numirusi žolė atgal į žemę lenda" - žolė nemiršta, ji tik vysta (ir nupjauta), ji ir džiūsta, ji ir pūva, ji ir dega, bet nemiršta, nes keičiasi tik jos biologinė būsena ir į žemę nelenda, ji "džiaugiasi" išlindusi iš jos, tikriau sakant jei vėjas dulkėmis ją apneša, ar arklas ją skandina arnebyje, tai priklauso ne nuo jos, ji vis tiek nelenda. O miršta išimtinai žmogus, na dar pasaulis, perkeltine prasme. O išimtis suteikiama bitėms - jos miršta arba žūva.
O ketvirto punktelio braukti nereikia, jis vietoje. Tik neaišku, kas turima galvoje:
"Plieninė atslenka stogais dėmė
Suvalgo dylančią ugninę saulę"?.. Bet gi galima susikurti ir interpretuoti savaip, bet tai negali būti autoriaus užduotimi.