Jei pareikalaut daugiau iš savęs, pasirenkant įvaizdžius, tai tas dalykas nelabai (balta spalva - tai šviesa - juoda, tai erdvė - na juk tik erdvėje šviesa - o erdvė laikas - šviesmečiais matuojama, tai laiko matas.) tačiau skaityti man jį buvo nenuobodu labai.
gal keisčiau truputį (dėl skambesio)
"į tiesą nuogą
apsirėdytą juodu –
gedulo rūbu
Ir melą
nuogą
kuris baltu kostiumu kas kart
ją veda
Mano žvilgsnis
vis dažniau už horizonto KRYPSTA
GAL TIKI pamatyt jų JUNGTUVES..."
_______________________
ieškojimas - poezija, bet ne tiesa. Skaityt įdomu, ypatingai paskutinį posmą? jis poetišką nuotaiką savimi skleidžia? fiksuojasi ta nuotaika "žmogus vis dažniau galvoja apie kelionę anapus - jausdamas šią pus, laiko mažiau ir mažiau. Jūs viską pats čia parašėte, sakau, kad truputį pašlifuočiau esamoje formoje skambėjimą. Atsisakyčiau buitiškų žodžių, labiau naudojamų buityje tokių kaip "vestuves", ir redaguočiau kategoriškumo rėžius – švelninčiau minties pustonius, nes tai kas pasakyta, nėra tiesa (Истина) tai abejonės, kurių dėka vyksta nubudimas. Kuo daugiau abejonių, tuo daugiau aiškumo joms išsisklaidžius, bet jas reikia laikyt - tas abejones, per jas žiūrėt, kas ir yra atspindėta poetinėje miniatiūroje.