Ns (20)

Bijojau
bailiu pasirodyti -
šaudžiau,
varnas gaudžiau -
kėliau triukšmą
ir žvilgsniais
glosčiau tave -
dirbančią, triūsiančią
ir bučiavau,
nuo šalčio pašiurpusią -
tavų kailinių -
dar gyvą odą
lyg garbanotą avį
pievom lakstančią.

Nežinau,
kas tarpuakyje
įrėžė randą ir apiplėšė -
mūsų verandą
ir niekas -
manęs negirdės
ir tave sutraiškys,
kaip vabalą,
o tos dienos,
kaip davatkos -
kartos maldas
ir vaikysis -
pavasarines madas.

O sutemus -
pavogs švarkus,
sijonus, kailinius
ir eilėraščius pavogs -
internete visus -
liks, prisiminimai šviesūs,
nuo namų,
nuo vaikystės
nutolę,
o lietaus lašai -
prisiminimus
lyg vinis
vis kala.

Šitiek dienų, naktų -
tarpuvartėje išstovėjęs
buvau skaidrus,
kaip alus,
kaip stiklas,
ardžiau tvarką -
nusistovėjusią
ir iškrėtęs, ne vieną
šunybę,
buvau patenkintas
ir užtikrintas.

Buvau patyręs,
ko niekas daugiau
nebuvo patyręs,
o pykčio debesys,
kaip laivai iriasi
ir girgžda
praeito šimtmečio svirtys.

Bijojau
bailiu pasirodyti
žiūrėjau į visus
iš aukšto -
grojau maršus,
sidabriniais šaukštais
ir surūdijo, per žiemą
mano rogės.

Šaudžiau,
kėliau triukšmą,
o tas, alaus lietus -
lijo ištisus metus
ir lyg alus,
tas beprotiškas lietus -
pelkėse, kūdrose
rūgti pradėjo.

Akus susens,
sutems
ir niekas
nebe ateis
ir aš, vienas rytais
gersiu arbatą
ir visą gyvenimą -
būsiu perregimas
kaip alus, tamsus
ir sėdėsiu, vienutėje,
kelis metus
sėdėsiu, už visus
pakol žaizdos užgis.