Uždraustasis

Viskas taip šventa
Vanduo, altoriai...
Ir šventos tavo rankos
Ir laiminta pas tave duona
Juoda, viskas lig žemės juoda
Ir balta ten, kur lūpomis paliest geidžiu
Kai tu šneki aš užsimerkiu
Ir mes abu vieni, tarp sienų keturių


Tyla, tamsa ir tavo veidas
Ir tavo rankos ...
Vėl laimina, vėl glosto
O mano nuodėmės aplinkui laužą šoka
Vaikščioju basa su tavim Edeno sode
Sutana, lūpos, oda..
Staiga nutyla šventas balsas, pamaldūs atsistoja
Nusišypsau, keliuos ir aš..
Ir vėl apie „uždraustąjį“ užsisvajojau...


Einu taku atsimenu tave
Staiga lietus plaukus ištiesina
Nusišypsau, kokia keista diena
Ir vėjas ir bespalvė prieblanda
Tik pajuntu kaip šiltas gūsis
Kažkur prie veido nuvilnija
Aš užsimerkiu: „Negali būti... “
Ir išgirstu kaip taria tavo lūpos tyliai:
- „Atleista tiems, kurie net uždraustuosius myli“