Netikėtas svečias (15)

Kapo kauburys
sudumba,
it gervė klykia, verkia -
vienatvė
ir grimztam
į smėlį, dumblą
ir trypiam
vikšrus, sraiges
ir nematom.

O mirusiųjų miestai,
tarsi jonvabaliai žiba.
Rėžiam į akis teisybę -
atėję Vilties
ir Nevilties tiltais -
vieni kitus
raminam, tildom.

Kopiam
į aukščiausius kalnus
ir į kapus atėję,
atėję iš tėvų maldų,
iš Švento rašto
ir sutraiškę
po vieną
boružėlę,
po vieną sielą -
riešutų, uogų priraškę -
geriam, valgom
ir girti juokaujam
ir lyg širšinai -
visą gyvenimą
dūzgiam.

Gesta laužas -
šąla kojos, rankos,
varva nosys
ir kailiniai ir pirštinės -
nepadeda,
o laukai, miškai -
auksu, sidabru dengiasi,
o upės, ežerai,
ir debesys ir medžiai
lyg iš vario
išlieti - spindi,
o delnai
ir padai peršti
ir mažos
mūsų širdys čiulba
ir kapai ir miestai
ir mūsų Atmintis
ir Mirtis -
tik per sprindį...

It gervė
verkia, klykia
vienatvė
ir lyg paukštės
plasnoja mūsų meilės
tolsta nuodėmės
visiems būdingos
ir labai ydingos.
It gervės -
tingios moterys
nulinguoja
apšviesto
miesto gatvėmis.

Kapo kauburys
sudumba,
it gervė -
verkia, klykia -
vienatvė,
o sargas velka -
sutrūnijusią lentą
ir naujam
iš Kinijos
atvežtam paminklui
akmenis krauna
ir laužą kursto -
palei apleistą plentą
ir kažkas spurda -
po jo, batuotom,
dramblotom kojom,
lyg sniegas,
lyg šerkšnas
lyg mūsų smėlis,
lyg mūsų dumblas
ir kapo kauburys
sudumba.