Kas yra dvasingumas?

Daugeliui žmonių sąvoka dvasingumas yra girdėta. Tačiau ne visi galėtų atsakyti į klausymą „ Kas yra dvasingumas? “  Kyla daugybė minčių, žodžių apibūdinti šią sąvoka, tačiau išreikšti savo mintis apie dvasingumą nėra lengva.  Dvasingumas, kaip medis, turintis šaknis, kamieną ir išsišakojusias  šakas su visąlaik žaliuojančiais lapais. Šaknyse yra paslėpta jo praeitis, atsiradimas, kamienas tai jo esmė, svarbiausia dalis neapseinama be gyvavimo, o šakelės su žaliuojančiais lapais -  „draugai“ lydintys skirtingus žmones, skirtingu laiku, skirtingoje vietoje. Mano nuomone dvasingumo šaknys tai atmerktas tikėjimas,  kamienas- žmogiškas gerumas, o šakos su lapeliais yra meilė, harmonija, pasaulio bei jo stebuklų žavėjimasis....
Dauguma pritartų, kad dvasingumas prasideda nuo matymo, ne tik save ar materialų pasaulį, bet matymą tą ko neina užčiuopti. „.... mokėk jausti žmogų šalia savęs, mokėk įžvelgti jo sielą iš akių suprasti jo dvasinį pasaulį -  džiaugsmą, sielvartą, nelaimę. “ – V. Suchomlinskis.  Praregėjimas siejamas su tikėjimu, kuris suteikia mums jėgos, gyvybingumo ne tik mūsų kūnai, bet ir sieloms. Tikėjimo draugas – malda. Žmonės meldžiasi norėdami atsakymų, pagalbos ar tik sėkmės. Tik ne visi žino, jog malda tai kelias link vidinio, tai yra, link dvasinio pasaulio. Tai lyg ir kita materija, su naujais pojūčiais, vaizdais ir garsais. Ten taip pat mes atrandame ir būname lygūs su Dievu.  Tada malda tampa ne pagalbos šauksmu, o veiksmu, teikiančiu džiaugsmo. Taigi, dvasiškumo šaknys yra tyras tikėjimas.
Kamienas, laikantis daugybę šakų,  yra gerumas.  Dvasingumą visuomet lydi gėris.. Žmonės gali mylėti, tikėti, bet nemokėti dalintis gerumu.  Viskas prasideda nuo paprasto žmogiško gėrio, nuo pagalbos, užuojautos kitam.  Būti geram atrodo paprasta, tačiau, kai geram reikia būti visąlaik, tai tampa gan sunkia užduotimi, ypač tiems žmonėms, kurie nėra linkę į gerumą. Tačiau tai nereiškia, jog tu negali būti dvasingas žmogus, kad nesi linkęs į gerumą. Daugumos žmonių gerumas nėra pasyvus, bet jie nėra ir blogi žmonės. Tik jų žmogiškas gerumas pasirodo tada, kai jiems tai atrodo laikas. Tad, dvasingumo kamienas yra neatsiejamas nuo visapusiško gerumo.
Be abejo, dvasingumas siejamas su meile, harmonija, žavėjimusi ir visomis kitomis gražiomis savybėmis.  Meilė tai vienas dvasingumo lapelių, kuris yra svarbus daugybei žmonių.  „ Tėvas ir motina, realiai kuriantys meilės erdvę, yra labiau dvasingi negu įžymiausi išminčiai, vien kalbantys apie dvasingumą. “ - pasakė Vladimiras Megre. Harmonija antras man svarbiausias dvasingumo lapelis. Ramybė neatskiriama nuo dvasingumo, dėl to, jog  harmonija mums suteikia poilsį, ji suteikia mąstymui, svajojimui laiko.  Taip pat pasaulio bei jo stebuklų žavėjimasis – dvasingumas.  Džiaugimasis saulės spindulėliais, paukščių čiulbėjimais, žvakių blankia šviesa, poezijos paslaptingumu, visa tai dvasingumo lobis, padovanotas žmonėms. Emersonas pasakė, jog: „Didieji yra tie, kurie pripažįsta, jog dvasingumas yra svarbiau nei bet kokia materijos apraiška, kad mintys valdo pasaulį. “  Taigi, dvasiškumas tai  ramybė, meilė ir jausmai.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad dvasingumas yra žmogaus lobynas, kelias link būties supratimo.