Benas. Plaukų segtukas

Priešpiečio Berlynas.
Saulė taip kepina, kad šešėlių nesaugomose gatvėse jaučiuosi kaip karštame aliejuje, o mano plaukai, tiesūs ir netvarkingi, regis, pradeda lydytis ir lašėti ant nugaros smulkia dulksna arba šviesaus ištirpusio sviesto purslais.

Užsuku į padėvėtų drabužių parduotuvę - nusipirksiu dailią nebrangią kepurę. Kai pasieksiu blokinį Beno butą, įmerksiu ją į drungną muiluotą vandenį, o kitą dieną jau ramiai galėsiu uždengti ja savo mintis.

Perkrautas lagaminas dundėdamas velkasi iš paskos, sunkiai tempiamas kairės mano rankos. Kita ranka skinuosi kelią tarp įkyrių miestiečių - šūkalojančių, besilaistančių šaltais gėrimais iš skardinių. Mindau jiems kojas, paslėpusi savo nekantrų pyktį po tamsiais akiniais nuo saulės ir apsimestine šypsena.

Patalpa tvanki, purvina ir pilna keistai kvepiančių senienų. Šiaip taip prasmunku iki atokiausio prekystalio šalia matavimosi kabinos. Prie jos, ant siauro, nelygiai sukalto suoliuko, sėdi berniukas, mažas ir susikaupęs. Greitais ir plonais kaip voverės pirštais jis lupa apelsiną, atsigręžęs į moterį, kuri matuojasi nėriniuotą liemenėlę, pamiršusi užtraukti užuolaidą.

Susigėstu ir nukreipiu žvilgsnį į artimiausią stalą, lūžtantį nuo suglamžytų, išblyškusių skudurų. Netyčia akis užkliūna už žydrų šliaužtinukų su pridžiuvusiomis apvaliomis kraujo dėmėmis ant krūtinės. Galbūt iš nosies.
Susigūžiu ir maldaujamai vėl pasisuku į berniuką, kuris jau kiša apelsino skilteles sau į nosį, tarsi žinodamas, ką aš galvoju.
Moteris kabinoje taisosi plaukus priešais apkvėpuotą veidrodį. Sumoju, kad tai greičiausiai jo motina. Ji labai graži. Tamsus apvalus apgamas ant kaklo primena švelnų, pūkuotą vabalėlį, o metalinis žibantis plaukų segtukas beveik toks, kaip tas, kurį vaikystėje Benas nugvelbė iš savo mamos ir atidavė man.
Vasaros vakarais, žaisdama namus, įsegdavau jį į purius savo baltojo kačiuko plaukus, tyliai, meiliai dainuodama: miegok, Prince, miegok.

Baltąjį kačiuką irgi surado Benas.
Tais metais jam dažnai kildavo noras pabėgti iš namų. Jis išsivarydavo iš rūsio savo dviratį be sėdynės ir tuščiomis padangomis, kurį kartą radau atremtą į šiukšliadėžę ir padovanojau jam gimtadienio proga, ir šlaistydavosi juo po atokias garuojančias automobilių plovyklų aikšteles, aerodromus ir pelkes.
Jis nemėgo kalbėti apie savo keliones. Pasakojo tik, kad kačiukas gulėjo kartoninėje dėžėje nuo nespalvoto televizoriaus, kalniuko papėdėje, o aukščiau, viršūnėje, tupėjo keli triukšmingi paaugliai, ašarotom nuo smarkaus juoko akim ir įraudusiais veidais.

Vėliau, po kelių savaičių nuo tos dienos, prasidėjo lietaus sezonas.
Vieną giedresnę popietę, perskaičiusi Princui knygą apie Kačių Planetą, išskubėjau pas Beną. Buvome sutarę pasivažinėti dviračiais. Skubėdama, pamiršau išsegti iš Princo kailiuko plaukų segtuką.
Kol atvažiavau iki Beno namų, dangus apniuko ir darėsi vis labiau panašus į tamsų milžiniško naktinio drugio sparną.

Tą popietę Princą nutrenkė žaibas.

Pasistiebusi, permerkta lietaus ir verkdama, be perstojo spaudinėjau Beno durų skambutį. Juodas šešėlis, krintantis nuo gobtuvo, uždengė mano veidą ir tirpstančias akis. Niekas neatidarė. Truktelėjau rankeną ir įbėgau į koridorių, pakaušiu kliudydama virš durų kabančius varpelius ir palikdama po savęs purvinus pėdsakus.

Nedidelę kapo duobę iškasėme to paties kalniuko papėdėje, po kaštonu, suvynioję kūnelį į šviesią medvilninę tėčio kepurę, kurią jis dėdavosi, eidamas žvejoti. Princas mėgo žuvį.
Įsmeigėme iš kartono išpjautą kryželį ir stovėjome nejudėdami, žvelgdami kažkur giliai giliai po žeme.
Benas paėmė mane už rankos.


Kol išsirinkau tinkamą kepurę, dangus aptemo - saulė atsuko mums nugarą. Berniukas ir jo motina išėjo pro parduotuvės duris, laikydamiesi už rankų.
Sustojau lėtai judančios eilės gale ir įsmeigiau akis į didžiulį vitrinos stiklą. Iš čia matėsi, kaip jie tolsta - trapūs ir laimingi. Akimirką užsinorėjau juos pasivyti, bet pardavėja nutraukė mano mintis sausu balsu:

- Drei Euro.

Atsegiau piniginę, ir iškrito Beno nuotrauką. Dar kartą vogčiomis žvilgterėjau pro parduotuvės langą. Dabar man pasirodė, kad tas berniukas labai panašus į Beną.

Po sekundės dangų suvirpino žaibas.