Siparis. Pabaiga

Siparis, šokdamas „kepurinę“, šiaudinės skrybėlės krašteliu susižalojo smilkinius ir atgulė į Mamedovos lovos kojūgalį.
Žilus smilkinius parausvino kraujo užkrėtimas.
Siparį kamavo kosulys, nes Mamedova kojas mazgojo ne kasdien, o tik Velykoms.
Artėjanti mirtis Sipariui atleido raumenis. Pyktis nuslūgo. Siparis jautė kaip mirtis atima iš jo norą kvėpuoti Mamedovai artimą kvapą. Paskui atėmė ir galimybę atskirti ar tai Mamedovos kvapas ar Kazlo, kuris sėdėjo piktas ant kėdės ir laukė Sipario palikimo.
Mamedova sugrįžo iš vyrų pirties ir liepė Sipariui nešdintis iš jos lovos.
Siparis pasiskundė, kad jis sužeistas šokant lietuvių liaudies šokį „kepurinė“.
Mamedova nesuprato, kas atsitiko Sipariui.
Sipariui mirtis atėmė žadą – jis nebegalėjo paaiškinti Mamedovai, kaip jis susižalojo šokdamas „kepurinę“ ir dabar paralyžius slenka jo kūnu kulkšnių kryptimi. Jis norėjo iškelti hipotezę, kodėl paralyžius slenka kulkšnių, o ne pilvo link.
Kadangi Mamedovai nebuvo paaiškinta, kodėl Siparis praranda žadą, gulėdamas jos lovos kojūgalyje, ji ištiesė savo kojas.
Siparis skausmingai užduso išsigandusios Mamedovos akyse.
Sipariui ant kapo buvo užrašyta“: „ Mirė šokdamas lietuvių liaudies šokius (kepurinė) “.
Tik po trijų dienų Mamedova rado Sipario kapą ir stojo verti.
Bestovint jai prie kapo, pasigirdo garsai, panašūs į bronchų spazmas.
Dusulio kamuojamo žmogaus šauksmas ir iš kapo išsirovė Siparis.
Paklaikusios Sipario akys žiūrėjo į Mamedovą.
Mamedova atsargiai patraukė kojas.
Siparis laisvai atsiduso.
Kapų tyloje girdėjosi kaip girtas Kazlas pragerinėja gausų Sipario palikimą.