Siparis mylisi.Pradžia

Siparis galvojo apie mergas, kada pirmą kartą išgirdo kukuojant gegutę. Jam buvo trys metukai. Ištisus metus jis sėkmingai galvojo apie mergas.
Tas pats pasikartojo, kada Sipariui ėmė augti barzda, rankos, kojos, galva. Jam sekėsi bendrauti, bet metų gale jam net įkyrėjo taip sėkmingai bendrauti su mergomis, kurių jis nemylėjo, bet, jeigu gegutė iškukavo..
Ir tik tada, kai jo plikė pražilo – jis įsimylėjo kalėjime sėdinčią skitų dainininkę Sofi.
Tą lemtingą pavasarį Siparis išgirdo: „ Kuku Sofi.. kuku“.
Kas pasakė, kad Sofi kalėjime?
Jam pasakė boba vienaakė.
„Pas ką tu, Sipari? – paklausė žavi kalėjimo prižiūrėtoja.
„Pas Sofi“.
„ O,  tu jos niekada nepamatysi“ – tarė kalėjimo prižiūrėtoja ir užtrenkė kalėjimo dureles. Iš pavydo užtrenkė ir pasinaudojo teisinės sistemos spragomis, ir tarnybine padėtimi, nes Siparis jai patiko ne tik kaip aktorius, bet ir kaip du kartus vedęs vyras.
Sofi, išgirdusi, kad Siparis domisi ir nori ją aplankyti akimirksniu nusidažė plaukus gelsvai.
Siparis tris dienas ir tris naktis daužė prakeiktas kalėjimo dureles, kol pasirodė dar žavesnė kalėjimo prižiūrėtojos sesuo dvynė ir paklausė:
„ Pas ką beldiesi, Sipari?
„Pas Sofi“.
„ Jeigu nori pamatyti kalinę Sofi, tu privalai atlikti tris darbus: pamelžti karvę, pririnkti obuolių ir permiegoti su mano seserimi dvyne.. arba su manim. Ateik, kada atliksi visus darbus“.
Siparis įveikė įgimtą drovumą ir išmoko melžti karves, ožkas ir stumbrus.
Obuolius nupurtė visus iki vieno. Visą to meto derlių. Prikrovė tūkstančius vežimų saldžių kaip pienas obuolių ir nuvežė prie kalėjimo vartų.
Kalėjimo krautuvėje atsirado šviežaus pieno, kuris vadinosi“ Siparis“ ir obuoliai po litą devyniasdešimt kilogramas.
Kiekvienais metais biznis ėjosi vis geryn ir geryn.
Sofi pirko pieną „Siparis“ ir vilgė sau lūpas. Ji laukė Sipario ateinant į jos vienišą kalėjimo kamerą. Sofi jau nebesidažė plaukų gelsvai.
Siparis ėmė gyventi su kalėjimo prižiūrėtojomis dvynėmis ir susilaukė dvylikos vaikų juodvarniais lakstančių.
Bet Siparis niekaip negalėjo užmiršti savo mylimosios.
Kiekvieną pavasarį jis išeidavo į mišką ir klausdavo gegutės:
„ Gegute, gegute, pasakyk ar pamatysiu šiais metais savo mylimąją Sofi? “.
Gegutė tylėjo. Nuo tokio Sipario įžūlumo ji buvo praradusi žadą.