Nespėjusiai priprasti

Mintė... tik tak.. minutė
Užmigo balerina šokanti dėžutėj
Ir žvakė jau linguot pavargo
Už lango tyliai sninga, atvirutės-
Atgimsta dailininko rankoj

Šilti namai, paveikslai nutrupėję
Nauji vardai čia jau senai skambėjo
Senai mes dviese taip sėdėjom
Tylėdami į židinį žiūrėjom

O sniegas siaučia, krenta
Atsiminimus žemė renka
Ir mes seni, pavargę
Susikabiname už rankų

Kartu žingsnis po žingsnio
Mes einame per sniegą
Ir tu toks pat gražus nors žilas
Įteiki šaltą šerkšno pienę

Aš nusiėmusi skarelę
Kaip tą kart paraustu
Apsikabinam lazdeles numetę
Ir tavo lūpas pajuntu prie smilkinių

Nešalta, kaip gražu, kaip balta
Ir niekas nebežiūri čia į mus
Juodi, balti, raudoni paltai
Skuba namo, pro kapinių vartus

Skubėkime greičiau, rakina sargas
Ir aš skubu, klimstu, tave tempiu
O tu šypsaisi lyg nieko nebelauktum
Tik ilgesingai žiūri į užrašą mūsų vardų...