Netikėtas svečias (4)

Per dienas, naktis -
lašnoja, lyja,
o debesys
lyg pakaruokliai žeme,
Laikas supa, neša mane
ir po vidurnakčio -
dangus pražysta -
šaltom, baltom
šerkšnų lelijom.

O ir tavo
gyvenimas
apledėjęs, šaltas.
Artinasi žiema
ir lyg iš proto
išsikraustęs,
dvigalvis ruduo.
Ruduo - švarus, baltas,
kaip apledėjęs vanduo
ir norisi, visiems
rankas paduot,
juk noriu, ir aš
iš tų, beviltiškų 
meilės aritmetikų
išsivaduot...

Ežerai, upės,
o ir stogai -
jau be šarvų,
kad nors šuva aplotų,
kaip sakė -
čionykštis piemuo,
nors šalta, švaru
glaudžias žiema
prie medžių, krūmų -
kiškių, stirnų -
apgraužtų.

Žiema ramina,
tildo nervus.
Per dienas, naktis
lyg plaktukai
tuksi, mūsų širdys.
Dunkso namas
kaip tuščias narvas
ir žiemos
atėjęs Laikas
ir jį, tą ramų,
mūsų namą -
išardys.

O tas, juokingas
mūsų namas
kaip svečias -
supa, neša mane
ir bunda liepų alėjos
ir bunda mintys -
klastingos, reikalingos -
galbūt sapnavau
ir nežinodamas -
jokių taisyklių
nusiridenau,
nuo stogo,
ir kaip sniego
pusnis žeme...

Per dienas, naktis -
lašnoja, lyja
ir visą gyvenimą,
tokia balta, šalta
žiemos suirutė
ir ji, visus metus tęsiasi
ir labai anksti, nubudę -
paukščiai, žmonės,
žvėrys kruta
plasnodami
sparnais, rankomis -
lyg Angelai,
lyg slibinai -
vienas kitą ryja.