Tronas laikosi susitarimų

Troną pažadino pažįstami garsai. Uruko kanjone gerai neišmiegosi, dažniausiai kiauramiegiu prasivartydavo visą naktį. Vietinė bjaurastis pažinojo jo giminę ir dažniausiai laikėsi taisyklių, tačiau senelis Alšas Tronui gerai įkalė į galvą: „susitarimų laikykis, bet nepamiršk, kad kiti gali juos sulaužyti“. Ir dar pamokė, kad kai susitarimą sulaužo kitas, tau atsiveria įvairios galimybės išpešti iš to naudos. Todėl Tronas gulėjo atmerktomis akimis ir neskubriai svarstė, ar tai kas vyksta tamsoje yra susitarimo pažeidimas, o gal jį pažadinusio triukšmo priežastis nėra jo reikalas. Galiausiai nusprendė, kad gulėdamas neišsiaiškins. Atsiduso ir paėmęs kirvį pakilo iš guolio.

Slopi aimana ir čepsėjimas sklido iš brūzgyno, kuriame Tronas vakare prikirto žabų laužui. Nesislėpdamas patraukė į kirtavietę, netgi tyčia užmynė sausesnes šakas, kad praneštų apie save. Pilnatis tvieskė kaip žibintas prie Danhalo smuklės, kai kūną ant gatvės grindinio matai aiškiai, bet nusilpusio nuo elio svečio veido neįžiūri. Tronas sustojo už kelių žingsnių nuo įvykio vietos ir pasirėmęs ant kirvio koto kurį laiką bandė atpažinti veikėjus.

Aimanuojanti auka, be abejonės, žmogus. Greičiausiai vyras, moteriškės į Uruką kojos nekelia, nors Tronas vieną kartą išgelbėjo nuo galimų nelaimių uogautoją, nuklydusią per toli į kanjoną. Troną labiau domino vampyro vardas. Pastarasis buvo nusisukęs į jį nugara ir tiek įsijautęs į puotą, kad neišgirdo lūžtančių šakų tratėjimo po Trono batais. Vargšelis, matyt, labai išbadėjęs, pagalvojo Tronas. Pjeras? Ne, Pjeras aukštesnis. Bonesjeras storulis, o šis perkaręs. Dar perkratė keletą vardų, bet nė vienam netiko užkandžiaujančio kompleksija. Ką padarysi.
- Khmm... – Tronas atsikrenkštė, bandydamas suteikti balsui toną, kuris reikštų „gal tai ir ne mano reikalas, bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad esate ne vieni“.

Vampyras krūptelėjo ir pašoko ant kojų. Liesas veidas, baltai švytintis tamsoje, buvo išsigandęs.
- Jetau, Arčibaldai, - nutęsė Tronas, - Seniai tave beregėjau. Bet tu ir prastai atrodai, nepažinsi...
- Tronas..., - su palengvėjimu iškvėpė Arčibaldas.
- O tu, brolau, drąsus, - maloniai nusišypsojo Tronas, - medžioji ne savo teritorijoje. Juk Bonesjeras išvijo tave.
- Šlykštus uzurpatorius, - suinkštė Arčibaldas, - tu juk nežinai, kad jis mane...
- Stok, neskubėk, - iškėlė ranką Tronas, nutraukdamas vampyro skundą ir kantriai paaiškino, - jūsų reikalai yra jūsų reikalai ir man neįdomu už ką, kodėl, kaip ir kada. Imčiau aš tau pasakoti apie savo kaimo rietenas, tikriausiai, numirtum iš nuobodulio. Aš žinau lygiai tiek, kiek man reikia žinoti, o žinau, kad Bonesjeras tave išvijo. Taip pat Bonesjeras manęs paprašė: „jeigu tu, Tronai, kartais sutiktum Arčibaldą kanjone, pasakyk man. O dar geriau, pribaik ta šiukšlę“.
- Ir tu sutikai?! – riktelėjo Arčibaldas suspaustu balsu, - kiek jis tau pažadėjo už mano gyvastį?
- Su kai kuo sutikau, su kai kuo nesutikau, - gūžtelėjo Tronas, - nesibaimink, gyvasties tau neatimsiu. Bet pranešti, bičiuli, atleisk, turiu. Susitarimas yra susitarimas, nieko nepadarysi.
- Ką jis tau pažadėjo?
- O kas tau rūpi? – atsiduso Tronas.
- Apgaus jis tave!
- Kai apgaus, tai ir žiūrėsim. Na, nepyk, aš juk asmeniškai prieš tave nenusistatęs. Žiūrėk, dar susitaikysit ir viskas bus gerai, - paguodžiančiai dudeno Tronas.
Arčibaldas pasipūtęs stovėjo ir piktai šnopavo.
- Beje, nesugalvok tik manęs užpulti iš nugaros, - draugiškai perspėjo Tronas, - tada tai jau bus tau.
- Tave užpulsi, - vyptelėjo vampyras, - nuo tavęs per mylią trenkia...
- A, jo, įprotis, - pasikasė česnaku ištrintą kaklą Tronas, - žinai, maža ką. Kai įeinu į kanjoną, kažkaip jau nebegalvodamas išsitrinu kiekvieną vakarą. Tik kad nepamirščiau nusiplauti prieš grįždamas, nes Orinė nekenčia, į namus neįleis. Ref-lek-sas.
- Kas?
- Tiek to, - atsiduso Tronas, - ką čia pasigavai?
- Bet juk tai ne tavo reikalas, Tronai.
- Na, kaip čia pasakius, - paprieštaravo Tronas, - jeigu tai mano kaimo gyventojas, tuomet reikalas mano. O jeigu ne mano kaimo gyventojas, tuomet, žinoma, neturiu prie-ten-zi-jų. Juk žinai susitarimą. Neprieštarausi, jeigu pažvelgsiu?
- Tarytum galėčiau.
- Žinoma, kad galėtum. Tik nieko gero iš to nebūtų.

Vampyras virpėdamas pasitraukė į šalį. Tronas nesistebėjo ir netgi šiek tiek užjautė. Bet kam nervai pašlytų tokioje situacijoje. Ištremtas, pažemintas, išbadėjęs. Nepavydėtinas likimas, bet ką jau padarysi. Jis pasilenkė prie aimanuojančio žmogaus ir švelniai smiliumi ir nykščiu suėmęs smakrą kilstelėjo veidą  į mėnulio šviesą. Į kaklą stengėsi nežiūrėti, vis vien nieko malonaus ten nepamatys.

- Žinai, tau pasisekė, - sumurmėjo Tronas, - ne mano kaimo gyventojas. Bet ir keistai gi jis atrodo. Drapanos nematytos, plaukai kažkokie. Žiū, ant riešo čia kas?

Tronas susidomėjęs apžiūrėjo nematytą papuošalą. Juostelė iš auksinių plokštelių glaudžiai juosė riešą ir prilaikė apvalų daikčiuką su stikliniu gaubtu. Po gaubtu melsvai žibėjo trys pagaliukai su strėlių antgaliais galuose. Vienas, ilgiausiais, trūkčiodamas sukosi ratu, uždengdamas kažkokius neaiškius simbolius. Daikčiukas, ilgajam pagaliukui slenkant, tyliai caksėjo, tik-tak, tik-tak. Tronas susižavėjęs plekštelėjo liežuviu:
- Čia tai bent. Man apie tokius yra pasakoję, tik netikėjau. Legendos byloja, kad kartais iš anapus atklysta keliautojai, katrie turi keistų daiktų ir šneka apie paprastus dalykus sudėtingai. Maniau, pasakos visa tai. Žiū, Arčibaldai, kur tu jį užpuolei?
- Tai čia ir užpuoliau. Laiko neturiu aš, Tronai. Man gyvastį savo tausoti rūpi.
- Tai jau taip, suprantu, - sutiko Tronas, - bet žinai, Arčibaldai, palik tu man jį. Jau būsi pasisotinęs. Ilgokai čiulpei, kol aš svarsčiau, ar man keltis iš guolio.
- Tai mano grobis! – riktelėjo vampyras.
- Tavo, tavo, - neprieštaravo Tronas, - bet žinai, aš juk galiu Bonesjerui padaryti didelę paslaugą.
Arčibaldas sušnypštė:
- Taip nesąžininga, skaudūs tavo žodžiai, Tronai, mane žeidžia giliai. Aš būti tau naudingas juk irgi galiu. Kodėl tu klausais Bonesjero, niekšo tokio?
- Tai aš ir sakau. Visi mes galim būti vieni kitiems naudingi. Tu man šitą prašalaitį palieki, o aš Bonesjerui tik pasakau, kad tave sutikau. Nedarysiu jam didelės paslaugos, tik mūsų mažo susitarimo laikysiuos.
- Vis vien padvės jis, - nusiminęs atsakė Arčibaldas.
- Gal padvės, o gal ir ne, - čiupinėdamas tiksintį daikčiuką ant rankos atsiliepė Tronas, - nagi, keliauk sau, Arčibaldai. Malonu buvo tave sutikti, neminėk piktuoju. Man reikia pamąstyti netrukdomam.

Vampyras neatsisveikino. Tik sušniokštė vėjo gūsis ir Tronas liko vienas su aimanuojančiu atėjūnu. Atsisėdo šalimais ir pradėjo laukti, pasirėmęs kumščiu smakrą. Kirvį dėl visa ko atrėmė į kairį kelią, kad galėtų dešine ranka akimirksniu sugriebti kotą jeigu prireiks. Vampyrai kerštingi, nepatikimi, ir Arčibaldas, žiūrėk, dar surizikuos.
Slinko valandos, pradėjo brėkšti. Aimana nutilo prieš kurį laiką ir Tronas kartas nuo karto pažvelgdavo nučiulptajam į veidą. Tas pamažu balo, ir tai geras ženklas. Pamėltų – galas. O kad bala, tai viskas gerai. Galų gale pasigirdo silpnas balsas:
- Kur aš...?
- Tu Uruko kanjone, prašalaiti. Kuo būsi vardu?
- Viljamas Braunas...
- Keistas tavo vardas, Viljamai Braunai. Aš esu Tronas iš Danhalo.
- Kur aš... Kas man atsitiko?
- Tave užpuolė ir nučiulpė, Viljamai Braunai, - atvirai paaiškino Tronas. Geriau neslėpti tiesos.
- Ką reiškia nučiulpė?
- Na, perkando gerklę ir išsiurbė kraujo. Bet tau pasisekė, nes aš spėjau laiku.
- Kažkokia nesąmonė... Nereikėjo man žolės rūkyti. Klausyk, vaikine, būk geras, suprantu, kad vakarėlis, kad pokštai ir visa kita. Na, išvežėt mane nusmigusį į mišką, pasamdė tave, aprengė kaip nevisprotį. Visa tai labai įspūdinga ir įdomu, gimtadienio staigmena pavyko. Bet aš baisiai šūdinai jaučiuosi... Būk malonus, iškviesk taksi, man reikia pailsėti.
- Tu kalbi nesuprantamai, Viljamai Braunai, - atsakė Tronas, - kaip užsidirbi duoną?
- Ką? Kaip užkalu pinigus? Aš esu advokatas. Ei, klausyk, kaip ir sakiau, pokštai baigėsi. Noriu namo, iškviesk taksi. Keturiasdešimt devintosios ir Park Aveniu sankryža.
- Ad-vo-ka-tas, - pasimėgaudamas ištarė Tronas, - o ką veikia ad-vo-ka-tas?
- Ne, šakės. To jau per daug, - Viljamas pabandė atsikelti, bet be jėgų susmuko ir užsimerkė, - po velniais...
- Tu geriau nekrutėk, - patarė Tronas, - ir paklausyk. Aš tau papasakosiu kaip viskas dabar bus. Ir nepertrauk, nes neturim daug laiko.

Tronas išsamiai, netausodamas detalių, paaiškino Viljamui apie pasaulį, Viljamo vietą jame ir savo planą. Viljamas klausėsi vis labiau klaikstančiu žvilgsniu, pasakojimo viduryje palietė kaklą ir išsigando, rėkė nešvankybes, ginčijosi, grasino, maldavo ir verkė, kol, galų gale, pasidavė ir liko tysoti užsimerkęs.

- Tai štai kaip viskas bus, - atsiduso Tronas, - nieko jau čia nepadarysi. Aš su Bonesjeru pasikalbėsiu, jis man skolingas paslaugą. Kai priims tave į savo valdas, pamokys kas prie ko. Žiūrėk, nesusimauk. Ir prisimink, kad aš tau padėjau. Gal kada pasitaikys proga ir man prireiks tavo paslaugos. Maža ką. Kaip sakai, vadinasi tas daikčiukas tau ant riešo?
- Laikrodis, - iškvėpė Viljamas.
- Gražus, - įvertino Tronas.
- Gali pasiimti.
- O tu supratingas, - patenkintas pagyrė Tronas, - tau turėtų čia sektis.

Su Bonesjeru reikalus sutvarkė nesunkiai, dar nespėjus išaušti. Atsisveikinęs Tronas susikūrė laužą, išsivirė žolelių nuoviro ir susidomėjęs žiūrėjo, kaip laikrodžiu slenka rodyklės. Neįsivaizdavo, kiek jis gali būti vertas. Kada nors nukeliaus į Turnegarą, ten yra pažįstamas burtininkas, skolingas jam paslaugą. Turėtų sumokėti gerą kainą. Palengva nugrimzdo į prisiminimus. Pagalvojo, kad Senelis Alšas turėjo gerą galvą. Susitarimų reikia laikytis.