Netikėtas svečias (3)

Valgom. Geriam
ir ne vien arbatą,
o prisivalgę -
krapštomės pakaušius,
o pro duris, langus -
išeina mūsų meilė
ir kažkas nematomas
lyg peiliu -
širdis, akis bado.

Apleistas
kambarys -
keletas stalų
ir kėdžių
ir vienas,
pats mažiausias
buteliais nukrautas
ir liūdi,
už to stalo svečias
ir aš liūdžiu,
kažkur dingo -
mūsų meilė,
o tikroji Meilė -
kažkam trečiam...

Sėdim, liūdim
už to stalo,
nelyginant valkatos
ir nėra kuo pasikliauti
ir nėra ko pasiklausti -
baigia degti,
ugnys lėtos
ir merkiasi akys
ir nukritę obuoliai
net plyšta -
tarsi širdys plyšta,
tarsi saulės
apsivertusios
ant kito šono,
tarsi dienos,
tarsi naktys -
apsiblaususios
ir gera,
prie krosnies,
tarsi mylimosios
prisiglaudus.

Po visų vagysčių,
išdavysčių
ir pas mus,
atsėlina ruduo
lyg paslaptingas svečias
ir pas mus -
mėnulis ateina
peiliu į pirštą
įsidūręs,
akis užmerkęs,
dantis išsipjovęs
ir ne už kalnų -
mūsų vasaris, kovas
ir akys plečiasi
ir prieš akis, plaikstosi -
debesų paklodės,
ir ant pražydusių šakų -
sniegas, ledas.

Artinas žiema
pusiausvyros netekus
ir aš, verkiu
ir verkia svečias
kažką brangaus praradęs -
praradęs draugą, meilę,
o aš, džiaugiuosi
tave, lyg kiaušinį
šiauduose suradęs,
džiaugiuosi
lyg aukso skrynią radęs
ir atsiveria
prieš akis -
šitiek metų slėpti,
nuo manęs -
aukso klodai.