pokštas

Apsvaigino mane tavo akys,
Nejutau net, kad šaltas lietus
Ir, kad mano rankovės jau šlapios,
Supratau tik pasiekęs namus.

Ir griuvau surūdijusiu bokštu
Ties tavaisiais bateliais baltais,
Tik draugai nusivylė tuo pokštu,
Aš tikiu, kad vėliau jie atleis.

Nesvarbu ką pasakė karalius,
Nesvarbu ko aplojo šuva.
Buvo ašarų, buvo ir balius,
Bet žinau tai nebuvo klaida.