Pareiga

- Gal jūs geriau apsigalvokit, - pasakė Tronas.
- O tai kodėl dabar turėčiau? – atsakė Vesvaldas ir nusimetė nuo pečių kuprinę. Ši barkštelėjo puodais ant žemės.
- Todėl, kad jūs ne pirmas ir nesate kuo nors ypatingas, jeigu leisit man tai pastebėti, - atsakė Tronas glostydamas storu, sudiržusiu nykščiu  kirvio ašmenis, - be to, tai viena iš mano pareigų. Viena pareiga atvesti čia, o kita pasiūlyti grįžti. Už antrą aš užmokesčio neprašau. Grįšim atgalios, jūs pradžiuginsit likęs gyvas savo tėvus ir seseris. Šlovė? Na kam ji jums reikalinga?
- Aš ne šlovės atėjau, jau sakiau, - atrėžė Vesvaldas.
- A, taip, visi jūs tokie patys, - taikiu bosu atsakė Tronas, nusišypsojęs į vešlią barzdą, - dar nė vieno nebuvo, kuris prisipažintų. Visi esate kilnūs ir nesavanaudiški. Tik kad neišlenda jis iš savo urvo, štai kur bėda.
- O jeigu išlįs? Kas tada? Kas laukia Egvaito, Ulukelės, kitų karalysčių? Kas nors turi jį nudobti, kol jis dar nesugalvojo išlįsti. Et, jau apie tai kalbėjomės, o tu vėl iš naujo.
- Tai kad neišlįs. Jau kiek metų aš vedliu dirbu, ir mano tėvas dirbo, ir senelis, ir prosenelis. Ir nė karto neišlindo.
- O jeigu išlįs?
Tronas atsiduso:
- Na gerai, savo pareigą aš atlikau, mano sąžinė rami ir protėviai manęs nesigėdys. Tai eikit tada, jeigu jau nusprendėt.
- Aš sugrįšiu, - tvirtai atsakė Vesvaldas, - ir atnešiu jo galvą. Nukirsiu ją štai šiuo kalaviju.
- Geras ginklas, - palinksėjo Tronas, akimis nuglostė melsvai juodus ašmenis ir puošnų efesą, - nieko nepasakysi. Kiek kainavo?
Vesvaldas paniekinamai nusišypsojo:
- Mes, vesegardai ginklų neperkam, mes juos pasiimam.
- A, taip taip... - mėsingos Trono lūpos susičiaupė, tik akyse švystelėjo šypsena, - plienu už plieną.
- Plienu už plieną, - išdidžiai atsakė Vesvaldas, - šis man atiteko kai nukoviau šimtininką iš Adabaldo gvardijos.
- Vargšiukas...
- Kas vargšiukas?
- Šimtininkas, riteri, - rimtai atsakė Tronas.

Vesvaldas nužvelgė milžinišką Trono figūrą su raguotu šalmu ir gelsvais plaukais, bangomis krintančiais ant pečių. Iš tos pačios spalvos ūsų ir barzdos tankmės kyšanti mėsinga nosis, siaurai įstatytos šviesios akys, teikė veidui paprastą ir kiek kvailoką išraišką. Tronas vedė Vesvaldą visą savaitę per Uruko kanjoną, kone nuobodžiaudamas vienas pats nudobė tuziną kanjono išperų, bet Veslvaldas vis vien neperprato, kada Tronas kalba rimtai. Padvejojęs atsakė:
- Priešai nėra vargšiukai.
- Jums geriau žinoti, riteri. Aš tik paprastas vedlys. Man net liežuvis nesiverčia visos tos bjaurasties, kuri pasitaiko pakeliui, vadinti priešais. Na koks priešas, pavyzdžiui, yra vampyras? Šlykštus kraujačiulpys, tykantis iš pasalų, - Tronas paniekinama nusispjovė, - O priešas skamba kažkaip iškilmingai. Todėl ir gaila man tų žmonių, kuriuos priešais pavadinot. Ir jūsų bus gaila, jūs juk klientas. Kitą kartą ateis koks Adabaldo šimtininkas, kurį pavadinot priešu, o jis man visai ne priešas, bet klientas. Todėl ir sakau, kad vargšiukas. Man visi vienodi. Jūs jau man, kvailiui, atleiskit, jeigu ką pripaistau. Aš savo pareigas žinau, o apie kitus dalykus nenusimanau ir stengiuos nesikišti į ne savo reikalus. Dar kartą atsiprašau.
- Kito karto nebus, Tronai. Aš grįšiu ir atnešiu Vapyro galvą. Daugiau jums nebereikės būti vedliu.
- Tai jau kad visi taip sako... Tai eisit?
Vesvaldas įkišo kalaviją į makštis ir pažvelgė į vijokliais apžėlusią urvo angą. Neatsisukdamas ištarė:
- Rytoj vakare, kaip sutarta, grįšiu.

Pakėlė kuprinę ir išnyko urvo tamsoje.

Tronas gūžtelėjo ir sėdo kurti laužo. Pats jis Vapyro nebuvo matęs nė akies krašteliu ir nesiruošė to daryti. Legendos pasakojo, kad geriau ir neišvysti, nes su Vapyru nepajuokausi. Pasakojama, kad neatskirsi Vapyro nuo paprasto žmogaus, kol jis neištaria pirmo žodžio. Ir geriau jam to neleisti daryti, nes nuo Vapyro vapėjimo žmogus išprotėja ir pats tampa Vapyru. Baimė, kad Vapyras išlįs iš savo urvo ir išves iš proto visą pasaulį, gena didvyrius į Uruko kanjoną jau daugelį šimtmečių. O Trono giminė veda didvyrius, vieną paskui kitą, pas Vapyrą. Kažkaip juk reikia skatiką užsidirbti?

Tronas nusmailino iš žilvičio iškirstą iešmą, užmovė ant jo dieną sumedžiotą triušį ir pradėjo kepti. Čia buvo saugu laukti, nei vampyrų, nei vilkolakių, nei kitokios bjaurasties. Gali išsimiegoti kaip žmogus. Gera vieta pailsėti.

Triušis buvo riebus ir jo užteko iki kitos dienos vakaro. Saulei leidžiantis Tronas neskubėdamas, susimąstęs, pagalando kirvį ir sėdo prie urvo angos laukti. Laukė kantriai, ir kai išgirdo aidinčius žingsnius, neskubėdamas atsistojo taip, kad išeinantis jo nepamatytų. Kai tik angoje pasirodė siluetas, užsimojo ir smagiai atsikrenkštęs ūžtelėjo kirviu. Pataikė kaip reikiant, galva lengvai atsiskyrė nuo kūno ir nuriedėjo takeliu nelaimingajam nespėjus išreikšti nuostabos. Tronas nykščiu stropiai nušluostė ašmenis, nusivalė rankas į žolę ir tik tada pritūpė.
- Atleiskit, riteri, bet aš negalėjau kitaip, - sumurmėjo žvelgamas į atviras, nieko nebematančias, Vesvaldo akis. Galva gulėjo skruostu ant žemės ir kilnus Vesvaldo veidas atrodė susimąstęs, lyg žiūrėtų į vieną tašką, - aš turiu pareigų, jau pasakojau. O kas jeigu Vapyras jums spėjo privapėti ir jūs pats juo tapot? Juk galvos neatnešėt. Nei mano tėvui, nei seneliui, nei proseneliui niekas galvos neatnešė. Iš kur mums žinoti, ar tikrai yra ten Vapyras ar ne? Mes negalim rizikuoti, riteri Vesvaldai. Kažkas turi pasirūpinti, štai, mes ir rūpinamės kaip sugebam...

Jis švelniai pakėlė galvą ir įsidėjo ją į kelionmaišį. Tada sukapojo kūną, supakavo jį į Vesvaldo kuprinę ir prisisegė jo kalaviją. Pagalvojo, kad gaus už nuostabų ginklą ne mažiau kaip tūkstantį denarų. Nebloga kelionė, kaip bežiūrėsi.

Paryčiais, kanjono viduryje, įprastoje vietoje sutiko Gnorką.
- Vaje, bičiuli, dvoki kaip visada, - draugiškai sududeno Tronas.
- Ne tavo reikalas, - kimiai suvogravo vilkolakis, - turi maitos?
- Kaip visada, - atsakė Tronas, paduodamas kuprinę.
Gnorkas šniurkštelėjo nosimi, šnopuodamas apuostė.
- Gerai. Tik kai kitą kartą eisi pirmyn, žiūrėk, nepersistenk. Bo Vulgrui ko gyvasties neatėmėt kai tas žalga pradėjo švaistytis savo prakeiktu gelžgaliu.
- Pasistengsiu, bičiuli.

Gnorkas išnyko rytmečio šešėliuose ir Tronas nužingsniavo tolyn. Aušo graži pavasario diena. Tronas ėjo kanjonu ir svarstė, kad kalavijo pigiau nei už pusantro tūkstančio denarų vis tik neparduos.