Nuodėmė

TEKSTAS:
Gyvenimas yra geriausia komedija tiems, kurie galvoja, ir baisiausia tragedija tiems, kurie jaučia.


Titrai, groja muzika.

TEKSTAS:
KONJAKAS

INT. KORIDORIUS
PETRAS stovi šalia kambario durų, lūkuriuoja, bijo pabelsti. Jis giliai įkvepia, atsidusta ir ramiai pabeldžia. Palaukęs kelias sekundes, Petras vėl atsidusta, ryžtingai atveria duris ir žengia vidun.

INT. KOSTO KAMBARYS
KOSTAS guli ant lovos, atrodo atsipalaidavęs, žiūri televizorių. Petras nedrąsiai prieina link lovos, Kostas į jį nekreipia dėmesio. Petras pastovi kelias sekundes, nežino kaip pradėti pokalbį. Kostas toliau žiūri televizorių.

PETRAS:
Ar galėtu...

Kostas gestu liepia Petrui tylėti. Televizorius rodo loteriją. Palaukęs kelias sekundes, jis pakelia pultą ir išjungia televizorių.

KOSTAS:
Na.

PETRAS:
Na?

KOSTAS:
Kalbėk.

PETRAS:
Ehm, laba diena. Aš vardu Petras ir dirbu... tiksliau dirbau... ehm...

KOSTAS:
Dirbai barmenu. Tave atleido dėl kokaino vartojimo darbo vietoje.

PETRAS:
Kokaino turėjimo. Aš jo nevartojau.

KOSTAS:
Nesvarbu. O dabar tu atėjai maldauti manęs, kad...
PETRAS:
... kad leistumėt man pasitaisyt.

KOSTAS:
Pasitaisyt?

PETRAS:
Nu, bliacha, nebevartosiu, palikit darbą man.

KOSTAS:
Gerai, Petrai, atsakyk man į šiuos klausimus – kas aš esu?

PETRAS:
Ehm... na, jūs savininkas.

KOSTAS:
Savininkas? Ko?

PETRAS:
Nu, tipo, viešbučio.

KOSTAS:
Nu okėj, o dabar sakyk – koks savininko tikslas?

PETRAS:
Nu pinigų uždirbt...

KOSTAS:
Kai tu gudrus bičas, a ne? O kaip aš uždirbu pinigus?

PETRAS:
Iš viešbučio svečių...


KOSTAS:
O viešbučio svečiams patinka darbuotojai narkomanai?

PETRAS:
Manau, kad ne.

KOSTAS:
Teisingai manai. O dabar sakyk, ką tu turi, ko neturi kiti?

PETRAS:
Ką?

KOSTAS:
Girdėjai.

PETRAS:
Ehm, gerai... nu, moku improvizuot, galvot vietoj.

Kostas pasuka galvą, atrodo patenkintas.

KOSTAS:
Tu girdėjai klausimą?

PETRAS:
Taip.

KOSTAS:
Ir tavo atsakymas buvo – „aš moku galvot“?

PETRAS:
Nu... taip.

Kostas piktai pasuka galvą.

KOSTAS:
Petrai, jeigu tu mokėtum galvot, tu nebūtum valytojas, o tuo labiau nesinešiotum kokaino. Jau man aišku ko tu nemoki – galvot ir meluot.

PETRAS:
Ne, nu bliamba, galit jūs nebūt toks žiaurus – pas mane keturi vaikai...

Vyrai tyli.

KOSTAS:
Mėgsti bairius?

PETRAS:
Ką?

KOSTAS:
Nemoki ir klausyt. Ar bairius mėgsti?

PETRAS:
Nu tai, gal jo...

KOSTAS:
Aš irgi mėgstu. Nori skelsiu vieną?

PETRAS:
Nu, gerai...

KOSTAS:
Pagalvojęs dvi dienas, logikas tarė: „Šį klausimą galima išspręsti. “

Abu vyrai kelias sekundes tyli.

KOSTAS:
Nejuokinga?


PETRAS:
Visai nieko...


KOSTAS:
Aš manau, kad iš visko reikia pasimokyt. Ką manai?

Petras tyli.

KOSTAS:
Okėj, nu tai tu skelk vieną.

PETRAS:
Ką?

KOSTAS:
Pasakai „ką“ dar kartą ir šis pokalbis baigtas. Nu davai, skelk bairį.

PETRAS:
Ką?

Kostas piktai žvilgteli į Petrą, tyli.

KOSTAS:
Anekdotą. Dabar.

Petras įtartinai žvilgteli į Kostą.

PETRAS:
Ai, gerai... nu tuoj... tipo, eina merga į parką, pavargsta ir nutaria prigult, tipo. Nu tai ji atsigula po medžiu iš užmiega. Atsibunda ir žiūri, blet, bomžas ją glosto. Ji ten pradeda klykt, žinai, maždaug „Ką čia veiki? “ ir taip toliau. Bomžas į ją pažiūri ir sako „tai nafik tu mano lovoj guli? “

Abu vyrai tyli.

KOSTAS:
Nejuokinga.


PETRAS:
Man tai visai nieko.

KOSTAS:
Nejuokinga – negalima pasimokyt. Aš manau, kad mano geresnis buvo. Žiūrėk – mano tai gili mintis. Logikai masto, o ne daro. Labai į temą. Nesutinki?

PETRAS:
Nu nežinau...

KOSTAS:
Tai tu kvailas. Ateini pas mane, pusiau apsinešęs, o dabar aiškini, kad mano bajeris lievas. O ką man daryt? Ką tu turi, ko neturi šiaip pacanas iš gatvės? Žiūrėk, aš vertinu logiką, ne emocijas – įtikink mane ir paliksiu darbe. Neįtikinai – tai valink. Geros tau dienos.

PETRAS:
Nu davai, pas mane namie penki vaikai...

Kostas piktai pertraukia Petrą.

KOSTAS:
A, blet, penki? Prieš minutę keturi buvo. Iš kur tas, blet, naujas? Tu nevykėlis, Petrai. Netik nevykėlis, bet dar ir fašistas. Valini iš čia.

Petras nežino ką atsakyti, apsisuka ir eina link durų.

KOSTAS:
Ai, palauk biški. Pas mane šian atvyksta chebros. Gali sutvarkyt čia gretimą kambarį? Bus kaip paskutinis darbelis. Dėkingas.

Petras piktai linkteli ir išeina, trenkdamas durimis.

INT. JUOZO KAMBARYS
Petras tvarko kambarį, ruošia jį atvyksiantiems svečiams. Ant staliuko stovi konjako butelis. Petras jį pakelia, atkemša. Aiškiai matosi, kaip jis neramiai apsižvalgo ir įmeta tabletę (nuodų) į butelį.

INT. VESTIBIULIS
Salė tuščia, viduryje gražiai apsirengęs stovi Kostas. Jis laukia atvyksiančių svečių. Į patalpą įeina JUOZAS ir GABIJA. Juozas tempia lagaminą, Gabija nešasi rankinę.

JUOZAS:
Kostai, tu sušiktas pidare – kiek metų jau nesimatėm?
KOSTAS:
Juozai, tu išdulkinta rupūže, – zdarova! Savaitę jau.

Kostas prieina, paspaudžia Juozui ranką, tada apkabina Gabiją.

JUOZAS:
Gražiai jūs čia įsirengę... ką pakeitėt?

KOSTAS:
Tu buvai čia prieš savaitę. Niekas nepasikeičia per savaitę.

JUOZAS:
Kaip dėl nužudymo?

KOSTAS:
Pavyko išsisukti – tyrimo nebus. Būtų neblogai, jeigu apie tai nekalbėtum, žinai, kad užsitikrintume.

JUOZAS:
Aišku, aišku.

KOSTAS:
Gabija, kaip tu?

Gabija neatsakiusi nueina.

KOSTAS:
Kas jai?

JUOZAS:
Ai, žinai, biški susikivirčijom. Nieko baisaus, jai taip, bliamba, kiekvieną mėnesį – tai vieną dieną linksma, kitą dieną protą pisa.

KOSTAS:
Aha, nu tai ką, einam. Aš jums kambarį užsakiau. O, palauk.

Kostas išsitraukia telefoną, viena ranka užsidengia ausį ir atsuka Juozui nugarą.

KOSTAS (telefonu):
Nu labas, labas. Pardavėt? Kaip, blet, ne? Nebūkit fašistai. Aš tau sakiau, kad akcininkams reikėjo duoti... tai, pala, o dividendą bent gavot? Nu gerai, gerai. Blet, ką aš tau sakiau – bando gąsdint tie gaidžiai. Okėj, klausyk, klausyk – klausyk, blet pasakiau! Nebandai kelt kainos...

Juozas neramiai stovi, atrodo pasimetęs.

KOSTAS (cont.):
... jeigu tu bent centu pakelsi, mums chana. Tai palaikyk dar savaitei. Reikia būt kantriems. Okėj, okėj, sutvarkyk. Aš tau vėliau perskambinsiu.

Kostas baigia pokalbį ir telefoną atgal įsikiša į kišenę.

KOSTAS:
Tai ką, kur baigėm?

Juozas tyli, netekęs amo.

KOSTAS:
Ai, čia dėl biznio, nieko baisaus. Einam, kambarį parodysiu.

INT. Juozo kambarys
Kambarys gražiai sutvarkytas, paruoštas. Ant staliuko stovi konjako butelis, šalia jo dvi stiklinės. Pro duris įeina Juozas, Kostas ir Gabija. Gabija vis dar atrodo pikta. Ji numeta rankinę ant lovos, Juozas kampe pastato lagaminą. Kostas apsižvalgo, atrodo patenkintas tvarka. Gabija atsigula ant lovos, atsiverčia žurnalą ir pradeda skaityti.

KOSTAS:
Tai ką, Juozai, reikės peršnekėt mums. Aštuntą valandą restorane, tau tinka?

JUOZAS:
Aha, mielai.
KOSTAS:
Gabija, prisijungsi?

Gabija neatitraukia akių nuo žurnalo.

GABIJA:
Eik nachui.
Kostas įtariamai, bet ne piktai linkteli.

KOSTAS:
Tai ką, iki.

JUOZAS:
Iki.

GABIJA:
Iki

Kostas nežino ką pasakyti.

KOSTAS:
Viso.

JUOZAS:
Viso.

GABIJA:
Viso.

Kostas kažką ketina ištarti, bet apsigalvoja ir išeina.

INT. KORIDORIUS
Kostas išeina iš Juozo kambario. Už durų, atsirėmęs į sieną ir cigaretę įsikandęs stovi Petras. Jis atrodo keistai laimingas, jo veidą puošia įtartina šypsena.

KOSTAS:
Tu dar čia?

PETRAS:
Atėjau atsisveikinti.

KOSTAS:
Nešdinkis.

PETRAS (piktai, sarkastiškai):
Bet man čia taip patinka.

Kostas nesusivaldo ir griebia Petrą už kaklo, voždamas jį į sieną. Cigaretė iškrenta Petrui iš burnos. Kostas pradeda jį smaugti, atrodo įniršęs. Petras sugriebia jam už rankų, bando jas atplėšti.

KOSTAS:
Klausyk, tu fašiste. Ar tu žinai, kaip tau pasisekė? Ar tu žinai, kas būtų, jeigu aš paduočiau tave mentams?

PETRAS (vos sugeba ištarti, bando įkvėpti):
Nepaduotum.


KOSTAS:
A ne? Tu mane nepažįsti, fašiste. Blet, jeigu bent ką sušikai tame kambaryje, tau pizdiec. Jeigu pamatysiu tave bent artinantis link svečių, tau pizdiec. Jeigu nevalinsi iš čia tuoj pat, spėk kas bus? Pizdiec. Aš tave...

Kostui suskamba telefonas. Jis paleidžia Petrą, kuris nuvirsta ant žemės sunkiai kvėpuoja.

KOSTAS (telefonu):
Nupirko? Gerai, gerai. Tai klausyk, nerašai sutarties kol kas, reikia palaukt. Žinau, žinau... aha, aišku. Ne, neleisk jam išeit. Mums reikia šitos siuntos. Aha, jo, perskambink. Iki.

Kostas įkiša telefoną atgal į kišenę ir atsisuka į Petrą, kuris jau spėjo atsistoti. Kostas ruošiasi kažką ištarti, bet apsigalvoja ir nužingsniuoja koridoriumi. Petras lieka stovėti vienas, atrodo piktas. Pamažu, jo pikta šypsena grįžta ir jis atrodo laimingesnis negu anksčiau.

INT. JUOZO KAMBARYS
Juozo lagaminas guli ant lovos, jis atsegtas. Juozas krauna iš jo daiktus, atrodo rimtas, susikaupęs. Gabija sėdi ant lovos krašto, skaito savo žurnalą. Jie abu tyli.

GABIJA:
Man reikia babkių.

JUOZAS:
Ką?

GABIJA:
Man reikia babkių.

Juozas nustoja raustis tarp daiktų ir pakelia galvą.

JUOZAS:
Ko tokių?

GABIJA:
Blet, babkių, šaibų, pinigų.

JUOZAS:
Tai sakyk ko reikia, nupirksiu.

GABIJA:
Čia sveikatai, aš pati nusipirkčiau.

JUOZAS:
Kaip sveikatai?

GABIJA:
Nu higienai.

JUOZAS:
Kokiai dar higienai?

GABIJA:
Psichologinei.

JUOZAS:
O ko tau reikia?

GABIJA:
Babkių.

JUOZAS:
Ne nu, kam babkių?

GABIJA:
Tai sakiau, higienai.

JUOZAS:
At tu vopščie achujiela? Kokiai higienai?

GABIJA:
Psicholo...

JUOZAS (pertraukia):
Nebandyk sakyt „psichologinei“.

GABIJA:
Nu operacijai.

JUOZAS:
Kokiai dar, blet, operacijai?

GABIJA:
Tu nori, kad aš tau labiau patikčiau?

JUOZAS:
Kur tu čia suki?
GABIJA:
Aš galvojau keletą operacijų pasidaryt. Tau patiktų.

JUOZAS:
Žinai kas man patinka? Pinigai. Žinai kas man nepatinka? Prarasti pinigus. Apie kokias sušiktas operacija tu čia kalbi?

GABIJA:
Nu, veido ir krūtinės.

JUOZAS:
Papų ir mordos... blet. A tu vopščie ducha?

GABIJA:
Juozai, rytoj mano gimtadienis.

JUOZAS:
Nu, žinau. Tai paltą kokį nupirksiu.

GABIJA:
Paltas nelaikys ilgai. Man reikia papų.

JUOZAS:
Blet, papai tavo kaip papai – kas nepatinka?

GABIJA:
Man reikia papų.


JUOZAS:
Tai ką, blet, vaikščiosi senutė su papais?

GABIJA:
Nu ir vaikščiosiu.

JUOZAS:
Ne. Negausi jokių papų.

Gabija atrodo vis labiau įniršusi.

GABIJA:
Tu nieko nesupranti apie grožį! Nieko, bliamba, nieko!

JUOZAS:
Kas tau nepatinka?

GABIJA:
Tu be jokio skonio, išvis nestilingas!

JUOZAS:
Kas, blet, nepatinka? Ką man ir papus įsitaisyt?

GABIJA:
Kas man nepatinka? Man nepatinka tavo gaidiški drabužiai. Man nepatinka tavo gaidiška roža. Man nepatinka tavo gaidiškas balsas. Man nepatinki tu... gaidy.



JUOZAS:
Moterie, galvok kaip tu su manim kalbi. Gal aš ir nesu kažkoks manekenas kurį tu sutikai klube, bet prikask liežuvį. Pameni, kas užmokėjo už visą šitą išvyką? Pameni, kas leidžia tau gyventi gražiame name? Pameni, kas nupirko tau tuos rūbus?

GABIJA:
Nupirk man ir operacijas, Juozai – tai padės mūsų santykiams.

JUOZAS:
Ne, bliamba, jokių papų.

GABIJA:
Tu nežinai ko netenki. Pabėgsiu, bliamba, pas kokį kitą bičą.

JUOZAS:
Tai ir bėk.

GABIJA:
Ir bėgsiu.

JUOZAS:
Bliamba, Gabija, aš neturiu tam laiko. Kostas laukia. Kur mano piniginė?

GABIJA:
Paslėpiau.

JUOZAS:
Ką sakei?

GABIJA:
Paslėpiau piniginę.

JUOZAS:
Bliacha, Gabija, man atrodo tau kažkas nedaeina. Aš einu vakarieniauti su Kostu. Man reikia užmokėti už vakarienę. Tam man reikia piniginės. Ar tu tą supranti?

GABIJA:
Taip.

JUOZAS:
Tai atiduok piniginę.

GABIJA:
Ne.

JUOZAS (šaukia):
Kaip, blet, ne!? Atiduok piniginę!

GABIJA:
Užmokėk už operacijas.

Juozas žvilgteli į laikrodį ant riešo ir supanikuoja.

JUOZAS:
Bliamba, Gabija.

Juozas puola link Gabijos ir ją sugriebia.

GABIJA (šaukia):
Aaaaa – muša!
Juozas paklaikęs atšoka.

JUOZAS:
A tu achujiela?

GABIJA:
Neatiduosiu piniginės.
Juozas piktai pirštu beda į Gabiją.

JUOZAS (tyliai):
Klausyk, bliamba, mums reikės rimtai pakalbėti. Būni čia kol aš grįšiu. Tau, blet, taip lengvai nesibaigs.

Juozas užsivelka paltą ir išeina iš kambario, trenkdamas durimis. Gabija lieka gulėti ant lovos, iš kišinės išsitraukia Juozo piniginę. Ji žvilgteli į ant staliuko stovintį konjako butelį ir atsidusta.

INT. RESTORANAS
Prie staliuko sėdi ir gražiai paruoštus patiekalus valgo Kostas ir Juozas.

JUOZAS:
Reikėtų biznį aptart.

KOSTAS:
Vėliau, laiko bus.

JUOZAS:
Nu gerai.
KOSTAS:
Ką manai apie pilvo presą?

JUOZAS:
Ką galiu manyt?

Kostas nustemba, supratęs, kad Juozas abejingas šiai temai.

KOSTAS:
Nu žinai, aš pradėjau lavinti. Galvoju biški pasikačialinsiu, gal labiau mergom patiks.

JUOZAS:
Nuo kada tu mergišius?

KOSTAS:
Žinai, aš vieną naktį gulėjau lovoj,  mąsčiau apie biznį ir staiga man daėjo – aš mirsiu.

JUOZAS:
Nu tai visi mirs. Pričiom čia mergos?

KOSTAS:
Ne, bet žinok daugumai nedaeina. Visi sau sako, „liko daug laiko“, „nemirsiu greitai“  ir taip toliau. O šiaip pagalvojus, baisu, kad iki amžinybės tamsoje mums liko plius, minus keli dešimtmečiai. Va, tada ir supranti tuos žodžius „gyveni ir kartą“.

JUOZAS:
Nepagaunu kablio.

KOSTAS:
Nu tai aš supanikavau, išmušė šaltas prakaitas mane ir galvoju „bijau mirties“. Žinok, galvojau net nusibaigt.

JUOZAS:
A tu vopščie?

KOSTAS:
Nu, aš galvoju, „numirsiu, neteks bijot mirties“ .

JUOZAS:
Tai nenusižudei?

KOSTAS:
O kaip tau atrodo?

Vyrai nusijuokia.

KOSTAS:
Nu, tai aš galvoju, reikia kažkaip išgyvent. Ką žinai apie ląsteles?

JUOZAS:
Ką aš žinau, nieko.

KOSTAS:
Nu, tai aš pasiskaičiau Google apie jas ir supratau, kad jos iš esmės išlieka tavo palikuoniuose, tipo vaikuose.

JUOZAS:
Nu ir?
KOSTAS:
Nu ir man to iš esmės užtenka.

JUOZAS:
Kaip?

KOSTAS:
Jeigu ląstelės išlieka vaikuose, o aš noriu, kad išlikčiau, tai man reikia turėti vaikų ir pasirūpinti, kad jie turėtų vaikų. Matai? Genialu.

Juozas atrodo lengvai šokiruotas.

JUOZAS:
Presas būtinas, kad gautum mergą?

KOSTAS:
Būtinas, būtinas. Žinok, mergoms presas tas pats kas mums papai.

JUOZAS:
Oj, nekalbėk apie tuos papus.

KOSTAS:
Kodėl?

JUOZAS:
Nu tai ta, dura, Gabija mano – nori įsistatyt papus už mano babkes.

KOSTAS:
Tai įstatyk jai papus.

JUOZAS:
A tu išvis achujiel? Taigi kainuoja, blet.

KOSTAS:
Žinai, reikia pataikaut savo damai.

JUOZAS:
Nei ji mano dama, nei ką. Ir pričiom man jai pataikaut?

KOSTAS:
Jeigu nepataikausi, gali neleist... na...

JUOZAS:
Ką?

KOSTAS:
Mylėtis.

JUOZAS:
Nesvarbu man.

KOSTAS:
Žinok, mylėtis reikia, nori ar nenori. Kitaip vaikų neturėsi.

JUOZAS:
Nafik tie vaikai?

KOSTAS:
Aš tau ką tik aiškinau.

JUOZAS:
Ai, jo, jo. Tipo, išlikimas. Aš vis tiek nepagaunu, kodėl jai reikia tų papų.

KOSTAS:
O tau ką negražu?

JUOZAS:
Ne.

KOSTAS:
O kodėl?

JUOZAS:
O tau patinka pistis su plastmase?

KOSTAS:
Kaip tai?

JUOZAS:
Nu, paprastas klausimas – ar patinka pistis su plastmase?

KOSTAS:
Nebandžiau. Galvoju, kad ne.

JUOZAS:
Tai kodėl tau patiktų mergos su plastmasiniais papais?

KOSTAS:
Tai gi vis tiek merga, o ne plastmasės gabalas.

JUOZAS:
Okėj, tada atsakyk man – apie kokią mergos dalį tu galvoji pisdamasis?

KOSTAS:
Ką aš žinau, apie krūtinę, gal.

JUOZAS:
O tai jeigu vietoj krūtinės plastmasė? Galvoji apie du gabalus plastkės.

KOSTAS:
Nepagaunu kampo.

JUOZAS:
Tai jeigu pisdamasis galvoji apie du plastkės gabalus, tai tau patinka pistis su plastmase. O kas tu tada toks- plastmaseksualas?

KOSTAS:
Kas toks?

JUOZAS:
Ar tau patiktų būti plastmaseksualu?


KOSTAS:
Tai, gal ne.

Juozas atrodo patenkintas.

JUOZAS:
Tai tada nestatyk savo bobai implantų.

KOSTAS:
Bliamba, gal tu ir teisus.

JUOZAS:
Tai aišku, kad teisus. O ta boba neklauso: „noriu papų! noriu papų! ”

KOSTAS:
Žinai ką tokiais atvejais reikia daryt, kai susinervini?

JUOZAS:
Gert.

KOSTAS:
Ne – medituot.

JUOZAS:
Medituot?

KOSTAS:
Taip. Kai ieškojau Googluose apie ląsteles, sužinojau, kad galima išlikti ir kitu būdu – reikia leisti ląstelėms susilieti su gamta. Čia tie kaip, Budaistai taip daro. Reikia sukryžiuot kojas ir giliai kvėpuot. Žinok, labai paprasta ir padeda.

Juozas įtariamai žvelgia į Kostą.

KOSTAS:
Netiki? Stebėk, parodysiu.

Kostas ruošiasi stotis ir rodyti Juozui, bet jis jį sustabdo.

JUOZAS:
Sėskis, sėskis, tikiu.

Prie kito staliuko, arti Juozo ir Kosto, atsisėda Petras. Kostas jį pastebi.

KOSTAS:
Bliacha, tas fašistas čia. Aš jam, blet, sakiau, kad nepistų proto man. Pizdiec jam, bliamba, pizdiec.
Kostas bando atsistoti, bet Juozas jį sustabdo.

JUOZAS:
Ramiai, ramiai. Prisimink meditaciją.

KOSTAS:
Gerai, gerai.

JUOZAS:
Kas jis toks?

KOSTAS:
Buvęs barmenas. Atleidau jį, o gaidys vis dar trainiojas.

JUOZAS:
Tai gi nieko jis nedaro, nusiramink. Visai nieko bičas, atrodo.
Prie Petro staliuko prieina ir atsisėda Gabija.

JUOZAS:
Blet, ką ta suka daro? Ko ji lenda prie to pidaro? Sakiau, kad liktų kambary.

KOSTAS:
Viskas gerai, Juozai, nusiramink. Įkvėpk giliai, atsipalaiduok.

JUOZAS:
Bliamba, kiek ji man galės už nervų tampyt?

Kamera neberodo vyrų, peršoka prie Gabijos ir Petro staliuko. Ant staliuko stovi stiklinė konjako.

GABIJA:
Labukas.

PETRAS:
Labas vakaras.

GABIJA:
Oi, kaip formalu.
Petras įtariamai žvelgia į Gabiją.

PETRAS:
Gal tai ir į naudą. Kuo galėčiau padėti?

GABIJA:
Man nuobodu.
PETRAS:
Ir aš galėčiau tai pakeisti?

GABIJA:
Galbūt. Ieškau vaikino su kuriuo galėčiau paplepėt. Neužimtas tu?

PETRAS:
Na, erm... gal ir ne.

GABIJA:
Puiku.

Gabija patraukia konjako stiklinę link savęs. Petras nusisuka, kažką išgirdęs. Kol jis nežiūri, Gabija įmetą keistą tabletę į gėrimą. Petras skubiai atsisuka.

GABIJA:
Konjakas – vienas iš tobuliausių gėrimų. Tiesiog idealus.

PETRAS:
Sutinku. Jis stiprus, bet ne kvaišinantis.

GABIJA:
Tai ką, galbūt laikas prisistatyti. Gabija.

Gabija ištiesia Petrui ranką. Petras ją paspaudžia.

PETRAS:
Petras.

GABIJA:
Petras, koks gražus vardas.

Petras nervingai nusijuokia.

PETRAS:
Ko jūs norit iš manęs?

GABIJA:
Ką turi omeny?

PETRAS:
Žmonės lyg niekur nieko nesėda prie nepažystamo žmogaus staliuko. Ko jūs norit?

GABIJA:
Vadink mane Gabija.

PETRAS:
Gerai, Gabija, kuo galėčiau tau padėti?

GABIJA:
Sakyk, Petrai, ką manai apie likimą?

PETRAS:
Na, aš asmeniškai juo netikiu.

GABIJA:
Aš taip pat. Aš tikiu karma.

PETRAS:
Kuo?

GABIJA:
Čia iš esmės kaip ir likimas, tik tai, kad tavo sėkmę nulemia tavo poelgiai.

PETRAS:
Nebloga mintis.

GABIJA:
Na, mane ji pastaruoju metu kankino.

PETRAS:
Kodėl?

GABIJA:
Matai, aš manau, kad nusikaltau.

PETRAS:
Kaip tai?

GABIJA:
Matai, mano santykiai su... gyvenimo draugu, yra labai įtempti. Neseniai aš pradėjau duotis su kitais vaikinais, o jis nežino.

PETRAS:
Kodėl tu man tai pasakoji?


GABIJA:
Matai, tokioj situacijoj padeda su kuo nors pasikalbėti. Ar supranti mane, Petriuk?

PETRAS:
Tiesą sakant, taip. Aš ir pats nevisai gerietis.

GABIJA:
Ir ką gi toks pupuliukas kaip tu galėjo padaryti?

PETRAS:
Na, kol kas nieko, bet gali būti, kad tuoj... na, erm...

GABIJA:
Kas?

Petras pakelia konjako taurę ir gurkšteli.

PETRAS:
Matai, aš... biški... kai mane... atleido...


Petras atremia galvą į stalą, sėdi susilenkęs.

PETRAS:
Skauda... galvą...

Tamsa.

INT. JUOZO KAMBARYS

Prie kėdės pririštas ir iki apatinių nurengtas sėdi Petras. Jis kambaryje vienas. Jo burna užkimšta. Kambaryje pristatyta daug žvakių.

PETRAS (užkimšta  burna):
Kas čia vyksta? Gabija? Kas per? Velnias...

Petras bando ištrūkti, bet jam nesiseka. Staiga iš tualeto išeina Gabija, ji su liemenuku ir kelnėmis.

GABIJA:
Pabudai, Petriuk?

Petras piktai į ją žiūri.

GABIJA:
Oi, nebūk toks piktas.

Gabija atsisėda ant lovos.

GABIJA:
Mano vaikinas nieko vertas. Tu žymiai labiau tinkamas. Nebijok, bus linksma ir labai romantiška. Patinka sadomazochizmas?

PETRAS (užkimšta burna):
Ne, ne, ne.

GABIJA:
O man patinka. Ypač sadizmas. Nemėgsti skausmo?

PETRAS (užkimšta burna):
Ne, ne, ne.

GABIJA:
Na, tada tau teks pakentėt dėl manęs.

Gabija nuo staliuko pakelia užnuodytą konjako butelį ir taurę.

GABIJA:
Bet koks gi tu liūdnas. Gal konjakas tave pralinksmins?

Gabija prieina prie Petro ir atkemša jam burną ir prikiša taurę konjako.

GABIJA:
Imk gurkšnelį.

PETRAS (sunerimęs):
Gabija, Gabija, neliesk to konjako.

GABIJA:
Gerk.

PETRAS:
Ne, Gabija, ne. Jis užnuodytas, Gabija, neliesk jo.

GABIJA:
Koks tu nuobodus - lygiai toks pat kaip mano vyras.

Gabija išmaukia taurę.

PETRAS:
Gabija, jis užnuodytas!

GABIJA:
Ką?

PETRAS:
Konjakas – aš įmečiau tabletę...

Gabija žagteli, žengia žingsnį atgal ir parvirsta ant lovos.

PETRAS:
Šūdas! Šūdas! Šūdas! Aš kvailys… kam aš taip?

INT. RESTORANAS
Prie stalo sėdi Juozas ir Kostas.

JUOZAS:
Tas fašistas man sako: „aš pisu mergas kairėj ir dešinėj“. O aš jam, kad rėžiu: (pakelia rankas) „tavo mergos ir yra tavo kairė ir dešinė! ” Vyrai kvatoja.

KOSTAS:
Čia geras bajeris – daug pasimokyt galima. O žiūrėk.

JUOZAS:
Ką?

Vyrai pasuka galvas.

KOSTAS:
Dingo mūsų draugai.

Vyrai pastebi, kad prie Gabijos ir Petro staliuko niekas nesėdi.

INT. JUOZO KAMBARYS
Petras bando išsilaisvinti, bet jam nepavyksta.

PETRAS:
Gabija, Gabija – atsibusk. Prašau, atsibusk!

Gabija guli ant lovos, neišleidžia jokių garsų.

PETRAS:
Bliacha, Gabija, nemirk. Nemirk, nemirk, nemirk...

INT. RESTORANAS

JUOZAS:
Bliamba, Kostai, ką aš darau ne taip?

KOSTAS:
Aš manau, kad reikėtų gauti jai tuos implantus.

JUOZAS:
Ne, Kostai, jokių implantų.

KOSTAS:
Jeigu nori, kad ji nesitrainiotu su visokiais bičais, gauk jai papus. Juk nori išlikti.

JUOZAS:
Baik tu su tuo savo išlikimu.

KOSTAS:
Tu nieko nesupranti.

JUOZAS:
Klausyk, man dabar ne tas galvoj. Nemanai, kad reikėtu peršnekėt dėl biznio?

KOSTAS:
Tiksliai. Einam pasivaikščiokim, grynu oru pakvėpuosim.

JUOZAS:
Man striukės reikia.

KOSTAS:
Tai eik, atsinešk.

JUOZAS:
Negaliu.

KOSTAS:
Kaip negali?

JUOZAS:
Nenoriu užeit į kambarį. Ten gali būt Gabija.

KOSTAS:
Nuo kada tu Gabijos bijai?

JUOZAS:
Žinok, gali būt, kad aš nesusivaldysiu jeigu pamatysiu ją su tuo biču. Tu eik, atnešk.

KOSTAS:
Žinai, ką tokiais atvejais reikia daryt?

JUOZAS:
Medituot?

KOSTAS:
Būtent.

JUOZAS:
Tu ką, draugui negali padėt? Tu gi kietas, eik, atnešk. Va, imk.

Juozas išsitraukia raktą nuo kambario ir duoda jį Kostui.

INT. JUOZO KAMBARYS
Petras bando slinkti kėdę link Gabijos kūno.


PETRAS (išsigandęs):
Gabija, bliamba, nejuokauk. Man šakės, Gabija. Gabija!

INT. KORIDORIUS
Kostas lėtai eina koridoriumi, link Juozo kambario.


INT. JUOZO KAMBARYS
PETRAS:
Gabija, jeigu mus pamatys. Atsibusk!


INT. KORIDORIUS
Kostas rakina Juozo kambario duris, švilpauja.

INT. JUOZO KAMBARYS
Kostas įeina į kambarį ir sustoja, netekęs žado. Petras sėdi surištas, o Gabija guli ant lovos. Kostas už savęs užtrenkia duris.

KOSTAS:
Kas per... kas čia... ką tu...

PETRAS:
Aš galiu viską paaiškinti.

KOSTAS:
Tu sušiktas fašiste, ką tu jai padarei?


PETRAS:
Klausyk, ji  mane surišo, aš nieko nežinau.

Kostas pribėga prie Gabijos ir ją purto.

KOSTAS:
Gabija, Gabija, atsibusk!

Gabija nereaguoja.

KOSTAS (šokiruotas):
Bliacha, ji negyva.

PETRAS:
Gal tik miega.

Kostas susiima rankomis už galvos.

KOSTAS:
Ne, ne, ne, ji negyva...

PETRAS:
Aš nežinau kaip ji galėjo...

KOSTAS (šokiruotas):
Tu, tu ją užmušei.

PETRAS:
Kaip aš ją galėjau užmušt, kai aš surištas?
KOSTAS:
Nežinau, bet tu ją užmušei. Tu fašiste, aš tave užmušiu, bliacha...

Suskamba Kosto telefonas. Abu vyrai kelias sekundes tyli, tada Kostas atsako.

KOSTAS (telefonu):
Ne pats geriausias momentas, žinok. Nenupirko? Bliamba, neleisk jiems išvykti. Mažink kaina, tada. Mums reikia parduoti. Klausyk, aš rimtai šiuo momentu negaliu. Perskambinsiu.

Kostas įsikiša telefoną atgal į kišenę ir puola blaškytis.

KOSTAS:
Bliamba, bliamba, bliamba, ką daryt? Jeigu Juozas pamatys... ach! Meditacija!

Kostas atsisėda ant grindų, sukryžiuoja kojas ir pradeda giliai kvėpuoti. Petras atrodo lengvai sukrėstas.

PETRAS:
Ką tu darai?

Kostas tyli, ramiai kvėpuoja.

PETRAS:
Ką tu darai? Atrišk mane. Kostai! Nėra laiko!

KOSTAS:
Aum Num-ha Shi-vai!

PETRAS:
Kostai, mums reikia paslėpti kūną.

KOSTAS:
Mums reikia susilieti su visatos tėkme. Tik tada galime išspręsti problemas, įkalintas mūsų lygmenyje.

PETRAS:
Ne, mums reikia paslėpti kūną.

KOSTAS:
Tu teisus. Susiliesiu vėliau.

Kostas atsistoja atriša Petrą.

KOSTAS:
Mums liko tik vienas šansas. Išnešk kūną.

PETRAS:
O ką, blet, man su juo daryt? Į spintą sugrūst?

KOSTAS:
Tai jau tavo problema – tu ją užmušei, tu ją paslėpsi.

PETRAS:
Aš jos neužmušiau.



KOSTAS:
Petrai, mums reikia, kad Juozas niekas apie tai nesužinotu. Jeigu kas išsiaiškins kas čia įvyko, man šakės. O jeigu man šakės, tau bus dar blogiau. Aišku?

PETRAS:
Aišku...

KOSTAS:
Dabar eik.

Petras pakelia Gabijos kūną ir išbėga pro duris. Kostas lieka vienas kambarį. Jis delnais užsidengia veidą ir blaškosi.


INT. VESTIBIULIS
Juozas stovi atsirėmęs į sieną ir laukia. Jis žvilgteli į laikrodį ir gūžteli pečiais. Tada jis įsidrąsina ir nueina.


INT. KORIDORIUS
Juozas eina koridoriumi, link savo kambario.

INT. JUOZO KAMBARYS
Juozas įeina į kambarį. Kostas sukryžiavęs kojas sėdi ant lovos.


JUOZAS:
Kiek man laukt tavęs? Galvojau, kad negali įeit.

KOSTAS:
Kartais, kad atsiribotum nuo kančios, tenka atsiriboti nuo malonumų.

JUOZAS:
Ką?

KOSTAS:
Ateik čia, Juozai, prisėsk.

Juozas atsisėda ant lovos, šalia Kosto.

KOSTAS:
Medituok su manimi, Juozai.

Juozas sukryžiuoja kojas, ir giliai kevėpuoja.

KOSTAS:
Žinai, sakoma, kad ties pirma meditacija, tavo gyvenimas pasuks nauju keliu.

JUOZAS:
Būtų neblogai. Mane jau užkniso šitas „kelias“ – vien tik godumas, pyktis ir nesąmonės.

KOSTAS:
Medituojant reikia atsikratyti visos neapykantos – jeigu nesikeisi tu, nesitikėk, kad pasaulis darys tai už tave.

JUOZAS:
Žinai, aš kartais galvoju, kaip gerai būtų jeigu Gabija tiesiog dingtų.
Kostas žagteli.


JUOZAS:
Ji man kiekvieną dieną kelia įtampą, ji manęs nesupranta, visą laiką mane kritikuoja... tai negali tęstis.

KOSTAS:
Žinai, sakoma, kad bemedituojant sugalvoti norai išsipildo. Aš nenustebčiau, jeigu ji tikrai dingtų.

JUOZAS:
Cha... būtų neblogai.

Kostas pastebi konjako butelį ir šalia jo stovinčias dvi taures. Jis jas pakelia ir pripildo.

KOSTAS:
Aš siūlyčiau simboliškai išgerti už naują gyvenimo etapą.

Kostas paduoda Juozui jo stiklinę.

KOSTAS:
Už šviesią ateitį.

JUOZAS:
Už darbingą ateitį.

Vyrai susidaužia stiklinėmis. Tamsa.

TEKSTAS:
Iš tiesų, gyvenimas tėra tuščias laukas, kurį mes galime užpildyti. Gaila, kad mes jį pildome tokiomis kvailystėmis.