keturios ryto

o tu žinai – manose realybėse
debesys susidaro tik
kuomet tu rūkai viršutiniam aukšte

balkone lėtai atloši galvą
ir mano debesys lėtai išeina
iš vos vos pravertų tavo lūpų

tik vien dėl to aš
dar lig šiol tebežiūriu į dangų
nors ir tikrai nesitikiu (nesitikėjau)
malonės

tik vėl ir vėl ir vėl
mintyse kartoju tą vaizdą
jausmą, kai debesys suranda pradžią
tavo trachėjoj

vėl ir vėl ir vėl
tik tam aš ir tebežiūriu į dangų

mano debesys
radę pradžią tavyje