Kaukazo kalnai

Taršo plaukus
įsiutęs viesulas
ir keli, šilti lašai
ant mano smakro -
neša vėjai mane
lyg arkliai smagūs
ir aš, nugrimztu
į vidurnakčio šviesą.

Spurda Viltis
lyg balandis rankose
ir aš, lyg vaikas -
pusnynais,
Kaukazo kalnynais -
slidinėju,
jodinėju,
o moterys
prie upės renkasi -
skalauja skalbinius,
šukuojasi plaukus
ir nuogai išsirengia...

Bėgu, lekiu -
atsiplėšęs
nuo Lietuvos lygumų
lyg nuo gyvačių
besiraitančių.
Ledo luitus kroviau,
edelveisus
dovanojau
ir džiaugiausi
lyg baravyką
Praeitį išsirovęs.
Nuo kaktos -
braukiau prakaitą
ir šukavau
lyg linus
tavo plaukus.

Nerimsta viesulas -
panoręs pakeisti
ir mūsų vasarų,
žiemų scenarijus.
Alpinistai
lyg vaikai
į kalnus kariasi
ir jiems, prieš akis -
sniego kamuoliai
lyg saulės šviesūs -
iš miesto pusės
ir mums
genda nervai -
tirpsta
sniego pusnys...

Ir neša vėjai
lyg paukščius -
alpinistus neša
ir tie viesulai
ir tie vėjai įžūlūs -
neša ir neša
lyg arkliai smagūs,
ir mes einam,
slenkam ten,
kur Kaukazo
kalnų viršūnės
pražilusios.
Didingi kalnai -
ir jie nežino,
kad ir mūsų žemėje
Lietuvoje -
gimsta stebuklai
magiški
didingi stebuklai,
kaip tie,
Kaukazo kalnai,
kurie pasakose
baigiasi
ir prasivėrę akis, duris
lyg senukai -
tie kalnai - tiktai
sapnuose
susisukę lizdus
atmintyse būna.