Nepažįstamieji

Stovi nusikamavę nepažįstami
gatvės žibintai,
seni, tartum sustipę,
stebi kaip sukasi vaikai
ant kulnų kojų skriestuvais
raižydami vaikystės grindinį
erdvėlaikį, užkliūva kniūbsti
krinta ir juokiasi pro ašaras.
Tikras laukimas
lyg tvanki dermė, visuma,
vienoj šakoj žydėjimas
kitoj - puvinys lėtai
link šerdies smelkiasi
pjautuvu delčia 
link pilnaties.
Stovi nepažįstami
laukia viešojo transporto
į baltą patalą prie atviro lango,
kad vis galėtų justi
vidurvasario paryčių vėsą
įpuolančią į žilę,
laukia kol lašinė įsisiurbs į gyslotą
rankos minkštimą,
dešimtą vakaro 
žvangės rožančiai, šnabždesiai,
ryte palatos senbuvis
žvejys pasiūlys sulošti kortom
'durnių' iš košės ir kotleto
o jei dar seksis gal ir fedorą*
užmesiąs, vis vien jau
į kiemą nebeleidžia,
O juolab parūkyt,
meluoja daktarai,
sako kitą savaitę reabilitacija,
brolau, pušynas, druskos kambarys,
pavėsyje suolelis, šaškės laukia.
-Šeima aplanko, -sako žvejas, -
tyli, nesako nieko, bet aš matau,
senais drabužiais jie, paniurę
lyg ne aš, o jie gulėtų,
matyt taupo, rupke,
taupo mano akmeniui.



fedora* - feterinė skrybelė.