Ar žinai,
žmonės kuždesiu kalbėjo, jog paauksuotam kambary,
dulkių apsupty, akyse vien tuštumą tematė?
Ar žinai,
kur stovi geležinis sostas,
kuris it miegantis drakonas
per šimtmečių šimtmečius erdvę raižė it žaibas pailsusį dangų?
Mano močia springdama kartojo -
geležies pasiekti neįmanoma.
Medis. Vien medis visur.
Prisimenu, tą gūdžią dieną,
kai su broliu
pailsusią močią turėjom pakast.
Apraudoję kaulų guolį pažadėjom -
žarnas viens kitam išimsim, jei geležinio sosto nepaliesim.
Ir vis kas naktį,
aš girdžiu kvietimą sosto
per išmintas girias, per viršų kalno akmeninio
ir per šaknis su kaulais ir mirtim.
Bijau, kad senatvė neaplenkų mano kelio.
Vis ieškau.
Ieškau, kaip kiti,
pasimetę miško rąžuly.
Bet aš tik dabar težinau – sosto geležinio nepasieksiu,
kurio dešimtmečius siekiau.
Ir bėgant laikui, žilabarzdžiui,
tik mano brolis to nežino,
greičiausiai ir nesužinos,
kaip aš naktim bemiegėm,
ant išlindusių kelmo šaknų sėdėdavau.
Ar žinai,
žmonės ne kartą žvelgė į jo negyvas akis.
Jis taip ir laukia.
Paauksuotam kambary, dulkių apsupty, žmonės kuždesiu tekalba,
geležiniame soste, laiko nutupėtas, į tolį žvelgdamas,
bei nieko nematydamas.
Bet žmonės nežinojo.
Jis matė.
Geležinę karūną.