Lūžio taškas (5)

Vincas

Briuso Kleibnerio siuntinyje randu keistą skardinę dėžutę su nieko nesakančiu antspaudu „KGMD – 6“ ir voką, kuriame prikimšta visko – pradedant kortelėmis, baigiant smulkiai primargintais laiškais.  Voką įsimetu į kuprinę – peržiūrėti laiko bus, kuomet atsidursiu saugesnėje vietoje.
Nagu atkrapščiusi dėžutės dangtelį laikančius lipdukus, smalsiai praveriu. Ji pilna tankiai supakuotų pilkų lygių kvadratėlių, iš pirmo žvilgsnio panašių į neišvaizdžius sausainius. Krimstelėjusi vieną įsitikinu, jog taip ir yra. Ne itin skanūs, bet tai viskas, ką Kleibneris man paliko.
Nuo dangtelio vidinės pusės tingiai atsiklijuoja nedidelis popieriaus lapas ir nusileidžia ant sausainių.
„Karinis greito maisto davinys,  6 porc. “ – byloja lakoniškas užrašas.  Kiek žemiau, smulkesniu šriftu įspausta galiojimo data, kuri senokai pasibaigusi. Nieko keisto – Briusas neturėjo daugiau progų apsilankyti šioje vietoje per pastaruosius porą metų.

Krūpteliu,  kai tolimame sandėlio gale kažkas garsiai subilda. Tarsi metalas barbentų į metalą, kažko nesugebėdamas įveikti.  Šykšti šviesa iš dokumentų skyriaus nutvieskia tik pusę pagrindinių vartų, užrakintų iš kitos pusės. Tie patys vartai, kuriuos teko apeiti ventiliacijos tuneliais – kažkas juos bando atverti.
Nenuleisdama akių nuo tamsaus sandėlio galo, sugrūdu sausainių dėžutę į kuprinę ir užsimetu ją ant pečių. Dešinėje vartų pusėje užsižiebia ryškus šviesos brūkšnys, kuris ima greitai platėti. Ir tada aš išgirstu tą patį keistą motoro dūzgimą, lydėjusį mane visos kelionės metu.
Mano mintyse blyksteli tik vienas vaizdinys – metalinis Spencerio veidas piktdžiugiškai išsprogusiomis akimis.
Kaip įgelta strykteliu į atvirą šaldytuvo tarpuvartę, priglusdama prie sienos. Akies krašteliu dar suspėju pamatyti šviesoje išryškėjantį siluetą.  Jis nė kiek neprimena žmogaus.
Kaip tas daiktas mane iš viso surado? Nejaugi jį priviliojo tas menkas dūžtančio stiklo garsas?
Antra vertus, tai visai tikėtina, kai aplinkui šitaip tyku. Greičiausiai jis netgi girdėjo, kaip aš laužiau ventiliatorius.
Motoro zvimbimas išauga, jam įkandin pasigirsta keistas grumėjimas. Smalsumo genama trumpai dirsteliu iš už kampo ir suspėju pamatyti kažką panašaus į vamzdžių raizginį ant vikšrinės pavažos, kuomet sudunda šūviai ir šaldytuvo vartus išvagoja gilios duobės.
Užgniaužusi besiveržiantį riksmą atšoku ir apsidairau.
Tas daiktas mane matė ir sureagavo stebėtinai puikiai. Ir iškalba jo ne itin turtinga...
- Sveika, Rebe, - staiga suskamba garsintuvo kiek iškraipytas balsas. – Malonu tave matyti. Malonu, kad vis dar esi gyva ir man nebereikia tuščiai spėlioti.
Apsidairau šaldytuvo viduje, ieškodama ko nors, kas man galėtų padėti. Atsiliepti neketinu, nors pašnekovą jau pažinau. Vincas, apsaugos viršininkas...
- Mes tau suteikėme nepaprastą garbę, mergyt, - gruma balsas nuo ratuoto roboto. – Visą supistą sektorių ištuštinome, kad nesužeistume nė vieno mokslininko. Nors man asmeniškai vienodai, supranti? Ypač po to, kai tu taip mechaniškai šaltai ir apskaičiuotai nudobei tris mano vyrus.
Stengdamasi nesukelti triukšmo pasiekiu ranka šaldytuvo vartų viršutinius bėgius. Jie mirtinai šalti. Dar nusistebiu, kaip Vincas sugebėjo suskaičiuoti tuos tris negyvus vyrus. Mano sąskaitoje tik dvi mirtys. Nebent jis į maniškę užrašė tą, kurį jie patys ir sušaudė.
- Nors gal aš ir klystu, - visai čia pat sušnabždėjo garsiakalbiai. – Gal jų buvo tik du, o trečiuoju tu prisidengei nuo ugnies. Sumanus ėjimas. Greitas. Tai tik įrodo, kad su tavim reikia elgtis kaip su mašina. Galbūt todėl dabar mudu ir susitinkame kaip dvi mašinos. Ironiška, ar ne?
Atbrailos pločio vos užtenka pusei pėdos įremti.  Vieta tokia nepatogi, kad mintyse nejučia imu maldauti, jog Vincas paskubėtų.
- Žinai, beprasmiška bėgti, kai tavo egzistencija kainuoja tiek daug nekaltų gyvybių. Ne, aš nekalbu apie tuos tris, žudyti ištreniruotomis smegenimis. Sistema tokių pagamina pernelyg daug, jie pigūs. Ne.
Aš kalbu apie žmones, kuriuos surasti be galo sunku. Aukštos kvalifikacijos daktarus, tokius kaip Rasa. Arba Klementina. Tu juk pameni tą juokingą moterį iš valgyklos, kurios klausinėjai nekaltų dalykų?

Jis kuo puikiausiai žino, kad pamenu. Tačiau jeigu Klementina ir negyva, tai ne mano rankų darbas.
- Jeigu ne tu ir tavo nekaltos veršelio akys, tokie žmonės nedarytų kvailysčių. Pavyzdžiui, nesistengtų padėti droidei, kuri su žmogiškumu neturi nieko bendra. Kuri pati iššautų sau į galvą vos paprašyta. Taigi, padaryk mums paslaugą – TUOJAU PAT nusižudyk, kad mes galėtume tęsti toliau.

Krūpteliu, kai po manimi sužiba metalinis roboto paviršius. Jis visai nepanašus į tą, kurį buvo sukūrusi mano vaizduotė. Jokio Spencerio veido, jokios rankos, laikančios ginklą. Tik ant vikšrinės važiuoklės sumontuoti trys metaliniai vamzdžiai. Centrinis bene tris kartus trumpesnis. O du kraštiniai abipus trumpojo greičiausiai yra ginklai. Ir jie itin paslankiai sukiojasi į visas reikiamas puses. Tuo tarpu centrinis trumpas vamzdelis elgiasi kaip įtaraus žmogaus akys, ieškančios manęs.
Akimirksniu suvokiu, kad mano planas – atsidurti šiam daiktui už nugaros – neišdegs. Jis tokios net neturi.
- Bet žinoma, tu nenusižudysi, - prabyla Vincas po manimi. – Tu nenorėjai likti slėgio kameroje. Tu nenorėjai paklusti apsaugai. Tu nenori mirti, kaip ir tavo keturios pirmtakės. Tai gera žinia man. Aš mėgstu, kai mano taikiniai nenori mirti. Antraip tai būtų labai neįdomu.
Trumpasis vamzdelis pakyla kiek aukščiau. Važiuoklė dabar nekruta, mirtinai įšalusi tarpdury. Vincas atidžiai tiria šaldytuvo vidų. Ir aš jau nujaučiu, kad jis netrukus suvoks tą patį, ką suvokiau ir aš. Iš čia nėra jokio kito išėjimo.
- Pameni, aš minėjau tavo egzistencijos kainą? – balse pasigirsta man iki šiol negirdėtos gaidos. – Rasa, Klementina... Žinoma, tu pameni. Tu juk viską tobulai pameni. Bet man įdomu štai kas. Jeigu tektų rinktis tarp tavo gyvybės ir Briuso Kleibnerio – ką pasirinktum? Ar vėl spruktum, ar vis dėl to žengtum į slėgio kamerą?
Suklususi dėbsau į tą metalo gabalą pastiklėjusiomis akimis.
- Tarkime, kad mes sužinome, jog Briusas tau padėjo pasprukti, kad jis tau parūpino informacijos, priemonių, netgi ginklų. – Robotas skėsteli vamzdžius, tarsi imituodamas visai žmogišką gestą. - Tarkime, kad mes jį pastatome vietoje taikinio šaudykloje ir tau leidžiame rinktis. Tiesiog toks mąstymo pratimas. Tarkime, kad jis vis dar gyvas, kad mes jo vakar nenušovėme po to, kai ištraukėme iš jo visą įmanomą informaciją apie didelę meilę tau. Ką pasirinktum, Rebeka?
Vamzdelis ūmai pasiverčia aukštyn  ir įsispokso į mane raudonai žibančia diafragma.
- Cha!
Nors abu pabūklai spokso į šaldytuvo gilumas ir kompiuteris mano smegenyse klykia apie kiek didesnes galimybes išvengti galo sprunkant, ūmai nustoju klausytis logikos balso. Pasiekiu robotą beveik tuo pačiu metu, kai jo patrankos užsiverčia į viršų.  Neabejoju, kad Vincas negirdi mano įnirtingo klyksmo, kai pro ausis dundant šūviams bandau nurauti jo regos organą. Šlykšti įkyriai raudona akis priešinasi, motorais ir stūmokliais bandydama pasisukti į mane bei nustatyti tikrą taikinio vietą. Jie pritvirtino prakeiktą daiktą iš tiesų gerai. Tik kai galop Vincas susiprotėja įjungti važiuoklę ir paleidžia suktis robotą svaiginančiu greičiu, prisimenu, jog tebeturiu pistoletą. Esu tiek įniršusi, kad visą laiką bandau naudotis vien raumenimis.
Mano šūvių beveik nesigirdi tame prakeiktame dundėjime. Iššaunu po du kartus į abi vamzdžio puses, nes abiejose jis turi po akį.  Dėl viso pikto dar dirsteliu, ar tikrai ten padariau skyles. Tik tada roboto pabūklai nurimsta ir jis nustoja suktis.
Tik tada aš išgirstu Vinco juoką ir jis neatrodo piktas. Greičiau netikėtai džiugus.
- Oi Rebe, prakeikta tu kale! Tiek džiaugsmo aš jau pusantrų metų neturėjau, kai atėjo Gabrielės eilė. Bet tu pralenkei jas visas, prisiekiu. Ne tik savo sukruštu  įžvalgumu, bet ir neregėtu kvailumu. Kas galėjo pagalvoti, kad pulsi robotą plikomis rankomis vien išgirdusi Briuso vardą? Tu bent žinai, kiek tokių robotų yra sandėlyje?
- Ačiū, kad priminei, - sušnypščiu, tvardydama besiveržiančius keiksmus.
- Mielai. Juolab kad tai paskutinė tavo pamoka. Adios, mergyt!
Garsiakalbis dusliai suūžia, išsijungdamas. O tada po manimi kažkas tykiai suzvimbia ir ima greitėjančiai pypsėti.
It nudegusi šoku nuo roboto ir sprunku į koridorių. Suspėju nubėgti dar kelis metrus, kai siaubingas sprogimas nušviečia visą sandėlį ir aš netgi suspėju pamatyti savo ilgą šešėlį ant grindų. Man į nugarą įsirėžia kažkoks masyvus daiktas, pamėtėdamas mane į orą ir blokšdamas įstrižai į sieną. Aplinkui pasipila ugnies laižomos nuolaužos, tik kažkodėl ta ugnis stebuklingai aplenkia mane, tarsi turėčiau apsaugą.
O netrukus pajuntu, kaip mano nugara pavojingu greičiu ima kaisti.
Sušnypštusi kiek pasisuku ir pamatau neįtikėtiną vaizdą – didžiulę metalo plokštę, kuri mane ir nubloškė, ir tuo pačiu pridengė nuo pragaro, kuris siaučia sandėlyje. Atsirėmusi į  sieną, ji tarsi sudaro užuovėją, tačiau pati tuo pačiu smarkiai kaista, purtoma liepsnų.
Atsitraukiu nuo jos, kiek tik leidžia siaura erdvė ir prisidengiu alkūnėmis veidą. Kaip Briusas ir žadėjo, mano drabužis savo darbą atlieka puikiai, saugodamas nuo kaitros. Tik veidu ir rankomis jaučiu,  kad aplinkui vyksta kažkas tikrai baisaus.
Tačiau netrukus suprantu, kad neištversiu net ir tokioje priedangoje. Dūmai ima graužti gerklę bei akis. Vos tik šaižiai suskamba aliarmas ir man ant galvos pasipila vanduo paskubomis paslepiu savo delnus po patemptomis rankovėmis ir aklai imu brautis prie išėjimo, pėdomis jausdama įkaitusias grindis.
Kosėdama bei žiaukčiodama išbėgu iš sandėlio į padūmavusį koridorių.  Ausyse po sprogimo spengia, man baisu, kad nesugebėsiu išgirsti besiartinančių žmonių. Arba dar vieno roboto. Todėl kiek įmanoma greičiau stengiuosi pasiekti vienintelę šiuo metu saugią vietą – skylę aukštai sienoje, kur pradingsta šviesolaidžiai. Pistoletą pamečiau sandėlyje, kuprinė vis dar man ant nugaros, bet nujaučiu kad kažkas su ja negerai. Ir su dešine ranka ne viskas tvarkoje, tik kad neturiu kada patikrinti.
Akimirką pastebiu judesį dūmuose ir išsigandusi sprunku dar greičiau. Vos neatsitrenkiu į sieną, ašarotomis akimis nematydama savo kelio.
Tačiau kiek tolėliau oras praskaidrėja, aš nusivalau ašaras ir įdėmiau apsidairau.
Pirmiausiai nusiimu kuprinę – ji visa pajuodavusi ir dar tebeskrunda. Iš visų joje buvusių daiktų sveika likusi tik dėžutė su sausainiais. Delninis kompiuteris  šiek tiek sulinkęs nuo kaitros, o visi Kleibnerio palikti laiškai virtę pelenais. Stebuklas, tačiau plastikinis butelis su vandens likučiais tik truputį apsvilęs. Visa kuprinės išorinė pusė visiškai suanglėjusi, daiktų likučiai tik per stebuklą laikosi neiškritę.
Nusivylusi nusviedžiu nešulį, sugniaužusi sausainių dėžutę. Tačiau netrukus ir ją išmetu. Dėl prarasto kompiuterio ne itin jaudinuosi – visą Briuso įrašytą medžiagą peržiūrėjau probrėkšmiais, ji yra mano galvoje dar neišmedituotos informacijos pavidalu. Labiausiai gaila prarasto siuntinio, kurio belikusi tik valgoma dalis.
Nebegaliu daugiau laukti ir lindėti plyšiuose. Jie turi maisto atsargas ir savo robotus, tuo tar...

---

... pu aš tebevaidinu pelę.

Pasišokėjusi pasiekiu šviesolaidžius ir prisitraukiu. Dešinę ranką sudiegia, kuomet bandau įsiropšti į skylę sienoje. Tik dabar traukiu ne į senąjį stebėjimų punktą, kur paskutinį kartą kalbėjausi su Briusu. Šviesolaidžiai, anot Briuso sužvejotos informacijos, jungia kelis duomenų centrus ir aš rimtai nusiteikusi surasti antrą iš jų. Juolab kad niekaip nepavyktų vien savo jėgomis prasibrauti pro centrinius vartus, skiriančius mane nuo Vinco. Žemėlapis, įspaustas mano smegenyse, užsibaigia visai čia pat, tačiau juk šviesolaidžiai nepranyksta į niekur.
Patogiai įsitaisiusi siauroje landoje, apžiūriu savo dešinę ranką. Rūbo audinys nesuplyšęs, kraujo nesimato. Kaulo lūžis teoriškai neįmanomas, belieka paprasčiausias sumušimas. O visi mano švirkštai su regeneraciniu tirpalu susvilo kuprinėje.
Sukandusi dantis apsiverčiu ant pilvo ir imu rangytis į priekį, nugara jausdama pakabintus šviesolaidžius. Jie vingiuoja į absoliučią tamsą. Savo žibintuvėlio nebeturiu, belieka pasikliauti rankomis.
Ir ausimis...
Įsiklausiusi girdžiu tolimą krebždesį, sklindantį lyg ir iš tunelio gilumos. Tik sunkoka suprasti, ar iš užnugario, ar iš priekio.  Pasistūmėjusi aklinoje tamsoje dar keliolika metrų nusprendžiu, kad visgi iš priekio. Garsas silpnas ir nepastovus, tarsi kas girgždintų seną krėslą.
Tunelis nėra tiesus, jis pamažu suka į kairę, todėl aš nuolat atsiremiu į jo sieną. Tik nušliaužusi apie penkiasdešimt metrų bei pasiekusi šiokį tokį praplatėjimą leidžiu sau truputį pailsėti. Čia pat girdžiu dūzgiančius kažkokius prietaisus. Tik šį kartą monotoniškas dūzgimas nuteikia kažkaip raminančiai. Netgi pasigailiu išmetusi sausainių dėžutę – dabar būtų puiki proga užkąsti...

Papurčiusi galvą kilsteliu nugarą, pajausdama šviesolaidžius, skubiai susiorientuoju ir vėl pajudu į priekį. Jau nusprendžiau – jokio slapstymosi, jokio delsimo. Jie žengė pirmą žingsnį, jie jau žino, kur aš buvau paskutinę akimirką. Pranašumas visai neseniai buvo jų pusėje. Metas juos truputį aplenkti.
Tolumoje pamatau šviesą. Tūnant aklinoje tamsoje ji tarsi ryškus taškas, viliojantis į save. Ir girgždesį girdžiu gerokai aiškiau. Ir netgi balsą – kažkas neaiškiai kalba tyliu balsu.

Šviesa sklinda iš tokio paties šulinio, koks buvo aname stebėjimų centre. Įropojusi į jį atsargiai išsitiesiu visu ūgiu, stengdamasi nesukelti triukšmo. Nugarą ir rankas skauda po ilgo šliaužimo.
Virš mano galvos švyti grotelių kvadratėliai. Toks pat šulinio dangtis, kokį netyčia jau buvau paleidusi iš rankų, sukeldama išties bjaurų triukšmą.
Patempiu rankoves ir atsargiai pabandau kilstelėti. Grotos nėra sunkios, tik jų metalas skaudžiai įsirėžia į delnus. Šį kartą pasistengiu kruopščiai apskaičiuoti ir dangtis pajuda vos sukrebždėjęs.
Čia pat virš mano galvos dūzgia serveriai, sukišti į spintas, šviesolaidžių raizgalynė pradingsta už jų. O kažkur kitoje patalpoje girdžiu žmogų, besisupantį krėsle ir murmantį panosėje.
Nuleidusi dangtį kiek patrinu įskaudusius delnus, tada atsargiai iškišu nosį ir apsidairau.
Tamsu ir karšta. Tik informacinės švieselės blykčioja kompiuterių korpusuose.
Išsiropščiu iš šulinio kiek įmanoma tyliau ir prisėlinu prie durų į kitą patalpą. Išplanavimas čia menkai skiriasi nuo ankstesniojo stebėjimų centro.

Nelieka nieko kito, kaip atverti duris ir būti pasiruošusiai netikėtumams. Niekaip kitaip ir neįmanoma pamatyti, kas už jų . Tą aš ir padarau,  stengdamasi kažkokiu mistiniu būdu susilieti su sienos spalva.
Patalpa apšviesta tik monitorių ekranais, prieš kuriuos stovi pora krėslų. Vienas tuščias, o kitame, beveik visa pasislėpusi už atlošo, supasi kažkokia žmogysta, kurios dar negaliu įžiūrėti. Tik girdžiu vyrišką balsą murmantį ir matau, kaip monitoriuje vyras kontroliuoja pažįstamą prietaisą, koks susprogo sandėlyje. Ekrano šonuose smagiai sukasi vikšrinė pavaža ir kyšo du vamzdžiai. Robotas jau pasiekė sprogimo vietą ir dabar bando nerti į pačią dūmų tirštumą. Negana to, jis gana puikiai mato dūmuose.
- Ir kurgi mūsų mažytė guli... – murma vyras krėsle. – Jeigu sprogo šaldytuve, o jinai lyg ir tarpdury stovėjo...
Ranka trūkteli vairalazdę, monitoriuje vaizdas ima suktis.

Balsas lyg nepanašus į Vinco. Tačiau aš visados jį girdėjau iškraipytą arba per raciją, arba iš roboto garsintuvų. Tai turi būti jis.
Sugniaužusi jėgos pirštinę žengiu į priekį, stengdamasi judėti kuo tyliau. Mintyse sukasi vienas logiškas planas – apsukti krėslą, žvilgtelėti įdėmiai į savo priešą bent dešimtąją sekundės dalį ir per tą laiką nuspręsti – ar užmušti jį vienu smūgiu, ar tik suluošinti, kad vėliau galėčiau paklausti ko nors įdomaus. Vincas turėtų apie šią vietą žinoti daugiau nei bet kas kitas. O išsigandęs žmogus visados noriai atsakinėja. Bent jau Rasa tai tikrai...
Vos tik nutveriu krėslo atlošą, tą pačią akimirką išgirstu silpną garsą sau už nugaros. Mano petį nustveria grubūs gniaužtai ir aš tarsi lėlė pasukama aplink savo ašį. Prieš savo akis regiu tik penkis pirštus, sugniaužtus į neįtikėtinai didelį kumštį ir jis pataiko man į nosį greičiau, nei suspėju ką nors sugalvoti.
Rikteliu nesavu balsu, pakaušiu pajuntu kažkokius nelygius paviršius. Ne iš karto suvokiu, kad jau ne stoviu ant kojų, o kažkur krentu, keldama nemažą triukšmą. O dar garsiau riaumoja gerai pažįstamas balsas, šį kartą tikrai ne iš garsintuvo:
- Tu pažiūrėk, Grebai, kas į svečius užsuko! Atrodo, šita kurva norėjo su tavimi pasisveikinti!

Vincas…
Prireikia kelių akimirkų susigaudyti, kokioje aš padėtyje. Ir kai jau pasuku galvą į savo priešininką, mane vėl nutveria tos pačios rankos. Velnias, jos nežmoniškai stiprios! Tespėju skėstelėti savąsias, kai vėl lekiu pamėtėta į orą. Smūgis į sieną truputį apkvaitina. Susmunku ant grindų, spjaudydamasi kraujais. Dabar jau matau Vincą, ryžtingai žengiantį artyn. Greičiausiai po pusės sekundės jis vėl mane griebs ir aš jau suprantu, kad geruoju man nesibaigs – jis tikras milžinas, palyginus su mokslininkais ir kitais apsauginiais.  Juda nuostabiai greitai, o jo plėšri šypsena man visiškai nepatinka.
Tuo tarpu iš krėslo pašokęs kitas vyras, pavadintas Grebu, visai nedidukas ir netgi išsigandęs.  Jis laiko rankose pistoletą, tik nenutaikęs dar jo į mane. Atrodo sutrikęs ir nežinantis, ką daryti.
Tiek suspėju sąmoningai užfiksuoti, kol Vinco masyvus kūnas uždengia mano visą pasaulį. Jis kilsteli mane nuo grindų, dusinančiai sučiupęs už kaklo viena ranka.
- Nepanašu, kad svertum aštuoniasdešimt kilų, - stumteli mane į sieną, net dantys subarška, - nors žinai, Kleibneris lyg ir mažiau svėrė, kai traiškiau jam stuburą.
Jo pirštai tvirčiau susigniaužia man aplink kaklą ir aš pritrūkstu oro. Toks jausmas, kad jis tuoj išraus man visą trachėją, įtaisytą tarp titaninių slankstelių. Ir tik žodžiai apie Briusą nukreipia mano mintis nuo nemalonios mirties. Trūkteliu ranką su jėgos pirštine, ketindama bent sumalti jo šonkaulius. Tačiau man ir vėl nepavyksta – jis sugriebia mano riešą kaire ranka. Dusinantis spaudimas lyg ir sumažėja mudviem nebyliai kovojant.  O tada jis iš viso paleidžia mano kaklą,  nutraukia nuo rankos jėgos pirštinę ir nusviedžia ją per visą patalpą.
Grįžtamuoju judesiu gaunu smūgį į ausį ir vėl atsiduriu ant grindų.
- Nešdinkis!
Akimirką nustembu, tačiau tuojau pat suvokiu, kad žodžiai buvo skirti ne man.
- Dėl Dievo, Vincai, jinai gi išprotėjęs droidas! – taria Grebas. – Tu nori ją plikomis rankomis uždaužyti? Jos gi kaulai metaliniai!
- Užtai mėsa labai minkšta, - dėbteli įmane Vincas nieko gero nežadančiu žvilgsniu. – Ir pirštinės jinai nebeturi, viskas. Nešdinkis, Grebai, o tai netyčia pasipainiosi jos skrydžio trajektorijoje. Bėk, pranešk budintiems prie lifto, kad prispaudžiau jai uodegą.

Vyruko trečią kartą raginti nereikia. Jis pradingsta už durų, kurių taip ir neišgirdau prasiveriant.
O Vincas kilsteli sunkų batą nuo žemės, ketindamas jį nuleisti man ant veido.

Apsaugos viršininkas man davė pakankamai sekundžių pagalvoti apie visą šią situaciją. Ji buvo prasta. Aš nemokėjau kovoti, o jis jau buvo pražudęs mažiausiai vieną biodroidę. Turėjo patirties mane žudant.
Man beliko kliautis fizikos dėsniais ir tikėtis, kad Vincas neišsilaikys stačias, jeigu nė viena jo koja nesieks žemės.
Todėl, kai jis kilstelėjo vieną, ketindamas išgražinti man veidą, nieko nelaukdama spyriau į jo antrą koją, gailėdamasi, kad mano rūbo padai tokie minkšti.
Ir visgi neapsišoviau.
Vinco sunkus batas tik vos nubraukia petį, kai jis išsitiesia visu ilgiu ant manęs, bandydamas sugriebti ir ištaisyti klaidą, šnypšdamas bei keikdamasis.  Mudu susikimbame ir aš pabandau apsivyti alkūne jo kaklą, nes tai bene vienintelis dalykas, ko jis mane išmokė. Dusinti.
Spaudžiu iš visų jėgų. Nepaisant to, jis vis tiek sugeba pakilti nuo žemės kartu su manimi, įsikinkiusia jam į kuprą. O jau tada lyg niekur nieko atitraukia mano riešą ir aš rikteliu pajutusi, kad man tuoj nuraus ranką. Skrendu per Vinco petį į patalpos kampą, kur stovi stalas su išardytu kompiuteriu. Tesuspėju prisidengti veidą. Nudiegia nugarą, šoną, kai sulaužau stalą, išbarstydama kompiuterio detales aplinkui. Girdžiu jo skubius žingsnius, tačiau tik tuščiai kapanojuos tarp mikroschemų, laidų ir klaviatūros klavišų, pažirusių po visas grindis. Tarp viso šio šlamšto nėra nė vieno ginklo, kurį galėčiau panaudoti. Mano jėgos pirštinė kažkur ten, kur tikrai nespėsiu pasiekti...
Šį kartą jis griebia įsiutęs. Turbūt su savo juokingu pasipriešinimu tik tiek ir tepasiekiau – sudraskys mane į gabalus greičiau nei įprastai. Smūgis iš kelio į veidą, po kurio trumpam apkvaistu, primygia mane ir šį kartą suspaudžia kaklą abejomis rankomis.
Viskas...
Dusdama dar bandau atplėšti jį nuo savęs, tačiau Vinco rankos ilgos, nepasiekiu aš jo. Ir tvirtos. Tuščiai daužau iš visų jėgų – jis tik vėpso išvertęs akis, žiūrėdamas, kaip aš dūstu. Man atrodo, kad lyg ir mėgaujasi. Kartu su oro trūkumu užslenka ir nepaaiškinamas siaubas.  Vis dar bandau spurdėti, tuščiai žiopčiodama, tačiau viskas veltui. Įsprausta į kampą, negalinti net įspirti...

Turbūt mirties artumas priverčia įsiklausyti į kitas jusles, kurios iki šiol atrodo nesvarbios. Galbūt tai kompiuteris smegenyse paskutinį kartą patikrina nervų galūnes, kažko ieškodamas. Nugarą, kenčiančią aštrių paviršių draugiją, apmirusias, stipriai primygtas kojas. Šlaunis, besiliečiančias su išmėtytomis detalėmis bei laidais. Tarsi su tuo visu reiktų paskutinį kartą atsisveikinti.

Ir tada mintyse ūmai blyksteli praregėjimas. Kai nebegalvoju apie gyvybę ir susitelkiu į aplinką, staiga ji tampa kupina sprendimų.
Nuleidžiu ranką prie šlaunies, kur jaučiu besiliečiantį kažkokį laidą. Tai maitinimo kabelis, iškritęs iš kompiuterio lizdo. Su storu antgaliu bei šakute rozetei.  Beveik negalvodama trūkteliu jį iš visų likusių jėgų, nukreipdama į Vinco veidą, į jo išvirtusias akis, su pasimėgavimu stebinčias mane. Nepataikau su pačia šakute, tačiau laidas šmaukšteli pakankamai stipriai.
Vyras užkriokia visa gerkle užsimerkdamas. Mano siaubui, jis net neketina paleisti mano kaklo. Jau akyse vaizdas liejasi nuo smaugimo, o jis tik rėkia ir smaugia, net prisitraukia mane arčiau.
- Manai, aš tave paleisiu, kurva?! – aptaško seilėmis mano veidą.  – Nė velnio nepaleisiu! Tu vis tiek nudvėsi čia ir dabar, nesvarbu, ar aš matysiu tavo galą, ar ne! Supratai?!

Dabar, kai mudu skiria toks atstumas, pasiekiu jį visai nesunkiai. Abiem rankomis  apsuku Vinco kaklą laidu ir trūkteliu už galų į save, užverždama kiek įmanoma stipriau. Nejučia imu mintyse maldauti, kad gerokai siauresnis nei vyro pirštai laidas darbą atliktų greičiau, nei pati numirsiu. Briusas juk sakė, kad aš esu pakankamai stipri, lyginant su normalia moterimi.
Jeigu dar Vincui taip pat atrodytų...
Ir iš tiesų – jo rankos kiek atsileidžia. Dabar mudu rungtyniaujame, kuris kurį pasmaugs pirmas ir kai man vėl praskaidrėja akyse, su pasimėgavimu pastebiu jo raudoną it ugnis veidą. Atrodo, kad priešininkas neapsisprendžia, ar jam tebesmaugti mane, ar gelbėtis pačiam.
Vincas staiga  paleidžia mano kaklą ir griebia už rankų. Nieko nelaukdama iš visų jėgų pasiduodu į priekį, dauždama į jo nosį savo kakta. Nors ir pačiai skauda, jam turėtų skaudėti daug labiau – visgi man kaukolės lūžis negresia.
Vyras trumpai kriokteli, atsilošdamas ir paplūsdamas kraujais. Jo rankos vis dar laiko manąsias, tačiau praradusios jėgą. Aš vėl pasiduodu į priekį, taikydama kakta į jo veidą. Net galva apsvaigsta  nuo smūgio. Kažkaip pavyksta išsivaduoti iš jo spaudimo ir pačiai jį pargriauti, tebeveržant laidą iš visų jėgų. Vinco lūpos ima judėti, lyg jis bandytų kažką pasakyti. O gal tik automatiškai gaudo orą, negalėdamos pagauti nė gurkšnio. Neketinu jo nei klausytis, nei duoti dar vieną šansą. Dabar visas savo jėgas sutelkiu tik į vieną veiksmą, į vieną singuliarų tašką, ketindama išsprogdinti Vinco gyslas po visą patalpą.

Keistas  garsas išsiveržia iš jo gerklės. Akys pastėrusios žiūri tiesiai prieš save ir aš staiga suvokiu, jog jos nebereaguoja. Viena iš jų pasruvusi kraujais, sužalota  mano smūgio laidu.
Drebėdama nuo įtampos paleidžiu laidą ir pasitraukiu nuo Vinco kūno. Jis nejuda. Jau ir nebepajudės, viskas baigta.
Apsidairau savo jėgos pirštinės, prisiminusi išskubėjusį Grebą. Nors besigrumiant su Vincu atrodė, jog pro akis slenka visa amžinybė, kvantinis kompiuteris abejingai suskaičiuoja varganas tris minutes su keliolika sekundžių. Grebas jau turėtų grįžti su pastiprinimu.
Susikoncentravusi nuraminu kūno drebulį, įdėmiai apžvelgiu visą patalpą ir priešininko kūną.
Prie Vinco liemenę apjuosusio diržo prisegtas dėklas su pistoletu, kurio jis taip ir nepanaudojo. Gal pritrūko laiko ištraukti, o gal tiesiog ketino viską atlikti rankomis, lyg ketindamas kažką įrodyti.
Dabar jo pistoletą ištraukiu aš ir, kaip Briusas mokino, atidžiai patikrinu. Užtaisytas ir paruoštas šaudyti. Dar Vincas turi raciją, kurią palieku ant stalo, jeigu netyčia kas nors sugalvotų jį kviesti. Juk turėtų kviesti – aš dabar užėmusi stebėjimų kambarį, taigi, visos komunikacijos susikerta šiame taške.
Lūpos vis dar dreba, lyg veiktų atskirai nuo visos nervų sistemos. Prikandu apatinę ir tada pajuntu skausmą visame savo kūne. Besigrumdama su Vincu neturėjau laiko atkreipti į jį dėmesio, užtai dabar atsiimu su kaupu. Visa nugara sudaužyta, kaktą skauda, nosį skauda ir tikriausiai nėra nė vieno organo, kurio neskaudėtų.
Prie durų, ant sienos boluoja nedidelė vaistinėlė, kurioje, deja man nėra jokių tinkamų preparatų. Čia viskas skirta žmonėms. Belieka tikėtis, kad organizmas susidoros pats, nes visi Briuso dovanoti preparatai pražuvo sprogimo metu.

Užsisegusi jėgos pirštinę atsargiai praveriu duris ir dirsteliu viena akimi.
Dar niekada iki šiol neregėtas koridorius,  metalu žėrinčiomis sienomis. Aiškiai nušviestas,  besišakojantis už kokių dešimties žingsnių. Viena atšaka kažin kur užsisuka, kita veda tiesiai, kol užsibaigia tokia pat metaline siena. O kitoje pusėje – staigus posūkis į dešinę.
Žvilgteliu abejodama  į pistoletą.
Vien tik būdama laboratorijų skyriuje turėjau pakankamai daug bėdų su apsauga. Dabar gi esu Vinco valdose, nežinomoje teritorijoje.
Ir dar turiu savo valioje visą stebėjimų centrą, kurio durys pakankamai puikiai šarvuotos. Net jeigu čia nėra maisto ir vandens, aš turiu bent atsarginį išėjimą.

Apsisprendusi grįžtu atgal ir užtrenkiu duris. Elektroninis užraktas vis dar mirksi žalia šviesa, tačiau kai panaudoju Vinco kortelę, jis linksmai sužybsi raudonom akutėm, lyg duodamas man visą reikalingą laiką.
O prie galinės sienos švyti dešimtys monitorių, rodydami vaizdus tiek iš jau pažįstamų vietų, tiek iš naujų.  Ir pirmiausiai mano žvilgsnį prikausto tie, kurie rodo kažkur skubančius žmones.
Daugybę vyrų su ginklais rankose, kuriuos išvydusi vėl nejučia prisimenu savo maudžiantį kūną. Ir Grebas štai pėdina kartu su visu būriu.
Jie dar neži...

---

... no, kad jų vadas nebegyvas.

Bandymų ir klaidų metodas geriausiai tinka tada, kai bandomasis objektas nelinkęs lūžti ar gesti, kai padarai klaidą. Pavyzdžiui, žmogaus sukurtos programos. Klaidos atveju funkcija tiesiog suveikia taip, kaip jai ir pridera, versdama bandyti iš naujo. Nebent klaidą būtų padaręs pats programuotojas.

Stebėjimų centrą kontroliuojanti programa pasirodo beesanti nuostabiai lengva, jeigu tik nujauti, kaip naudoti „pelę“. Viskas sužymėta užrašais, komentarais. Kiekvienas kameros siunčiamas vaizdas su savo pavadinimu bei papildomomis funkcijomis. Ir visa ši tvarka tokia logiška, tokia... nebūdinga chaotiškam žmogaus protui. Akimirką net nusistebiu – ar tik nebus viso to sukūrusi kuri nors iš mano pirmtakių?
Vienintelis dalykas, neduodantis man ramybės yra nedidelis užrašas ekrano kampe:
„Sesija: Vincas Trovskis. Iki sesijos pabaigos liko: 22: 25... “

Sekundinė dalis nepaliaujamai mažėja ir aš nenutuokiu, kas bus, kai skaičiai priartės prie nulio. Ten pat dar yra mygtukas „atsijungti“, kurio nesinori spausti. Logika man kužda, jog tai kažkaip susiję su pačia programos apsauga ir man geriau paskubėti.

Durys sudreba nuo nekantraus beldimo. Krūptelėjusi grįžteliu atgal,  nors nėra ten į ką dairytis. Monitoriuje matau, kad dalis vyrų atsiliko kiek atokiau ir dabar laukia, paruošę ginklus. Pora stambesnių tipų su pačiu Grebu stoviniuoja prie užrakintų durų. Ir nors jų tarpe nėra antro tokio milžino, kaip Vincas, tai nė kiek neguodžia.
- Viršininke, ar ten viskas tvarkoje? – kartojasi beldimas.
Nieko jiems neatsakau, sutelkusi dėmesį į programą.  O ji iš tiesų daug apimanti – kameros, mikrofonai, durų kontrolė, netgi šviesos ir vidinė komunikacija. Ne veltui šio centro durys tokios patikimos.
O labiausiai nustebina avarinio blokavimo sistema. Programa nelauktai man parodo visą aukšto žemėlapį, suskirstytą sektoriais. Kiekvienas iš jų gali būti atjungtas nuo kitų individualiai, panaudojant nuleidžiamus vartus, kokius jau teko matyti. Kiekvieną iš jų galima kontroliuoti individualiai, atrakinant arba užrakinant kurias tik nori duris.
- Ei, Vincai! – daužo duris Grebas, viena akimi dėbčiojantis į jį filmuojančią kamerą.
Nesulaukęs atsakymo, jis išsitraukia savo kortelę ir bando ja durų užraktą.
- Kas per velnias?!
Man už nugaros piktai sudūzgia spyna, atsisakydama atsirakinti. Vieno klavišo paspaudimu ją atjungiau, liepdama nereaguoti į jokias korteles.
- Šūdas, nieko gero! Ar mes turime ką nors durims atidaryti?
- Šioms? – vienas iš vyrų abejodamas nužvelgia duris. – Išsprogdinti galima. Kitaip – niekaip.
- Tai greičiau, sprogdinkit, - kimiu balsu sušvokščia Grebas, šluostydamasis kaktą. – Velnias! Velnias!!! Sakiau kvailiui, kad nežaistų su ja!
Apmirusi stebiu vyrus, kurie tariasi tarpusavyje. Du iš jų nubėga koridoriumi. Tikriausiai atsinešti sprogmenų.

Vis mestelėdama žvilgsnį į žmones monitoriuose, bandau susigaudyti detaliame aukšto išplanavime. Atpažįstu biologijos laboratorijas, savo kambarėlį pačiame žemėlapio krašte. Ir netgi galiu nesunkiai nustatyti, kur yra kiekvienas monitoriuose regimas žmogus. Sistema tobula, tarsi būtų pritaikyta man. Vincas neabejotinai  kadaise linksminosi su šia programa, stebėdamas kiekvieną mano žingsnį.
O dabar laikas pasilinksminti man.