Rašyk
Eilės (78001)
Fantastika (2303)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mano batų dydis trisdešimt šeštas. Dažniausiai jie būna nepatogūs, nes pasirodo, kad pėdos neproporcingos — kulnas platus, o pirštai susiglaudę vienas prie kito it mažyliai, norintys motinos pieno. Štai ir visa problema, tačiau gan lengvai išsprendžiama – tik išlipus iš autobuso, nusiaunu ir basomis traukiu namo. Gerai, kad netoli, viso labo keli kilometrai žvyro taku. Tik vis kažkas ne taip, kaip anksčiau.
    — Guuuuuste! — iš už krūmo iššoka kvailelis Jurgis. Krūpteliu. - Guste, kur buvai? Man mama sakė, kad mieste berną susiradai. O tai kaimui paskalų bus! Juzelė pasakojo, gražus ans rupūžė. Tai neblogą nusitvėrei, aaa?
    — Eik, Jurgi, žąsų ganyt, gąsdini čia iš pasalų!
    — Kokių pasalų, Guste? Aš draugiškai tave pasitikt atėjau. Anava, žiūrėk, net ir taką per žoles pramyniau, nereiks žvyriuku aplink eit, — mosteli ranka į pievą kvailelis.
    — Klausyk, palik mane ramybėje, aš pasivaikščioti noriu.
    — O tai sakyk, Guste, koks tavo berno vardas? Gal kaip tėvo? — išsiviepia.
    Nieko negalvodama užvožiu Jurgiui į dantis. Gal truputį per smarkiai, bet tegu žinos kitą kartą, kaip su manimi kalbėti.
    — Oho, Guste, tu tokia pat stipri kaip ir mano močia.
    — Dink man iš akių, kol dar kartą negavai, o tai po to mamelė vėl atbėgs skųstis kaip vaikystėj, kad sumušiau vargšelį.
    — Nebėgs, nebėgs, aš dabar jau geriau meluot išmokau. O be to šiandien irisiukų neturiu, tai neatimsi, — iškiša savo gleivėtą liežuvį ir makaluoja man priešais akis.
    — Dink aš tau sakau!
    Užsimoju tvoti dar kartą, kai kvailelis pasileidžia bėgti pieva ir visa gerkle plyšauti:
    — Gustė berną susirado! Gustė berną susirado!
    — Na ir durnas... — Sumurmu sau ir toliau keliauju. Dar pusvalandis ir būsiu namuose.

    Kol pareinu, kojos gerokai nuvargsta ir padai dilgčioja. Prie pat vartų apsiaunu batus, nedrįstu eiti basa, ir žingsniuoju į trobą. Pravėrus duris iš karto pastebiu ant stalo vazoje pamerktus bijūnus, o šalia jų lėkštę su naminiais meduoliais. Visa virtuvėlė kvepia medumi. Matyt, Irutė pasistengė sugrįžtuvių proga. Juk du mėnesius nematė, išsiilgo.
    Pakabinu švarką ant vinies, netoli veidrodžio, nusiaunu batus ir tipenu į viršuje esantį mažosios kambarį. Anksčiau ten buvo mano dirbtuvė, kurioje nestigo teptukų, dažų, lapų, nuotraukų ir įvairiausių kitų daikčiukų. Atidarant duris, sugirgžda vyriai, netepti jau dešimtį metų. Irutė ramiai sėdi prie molberto užsirišusi seną prijuostę, ir, rodos, nė negirdi. Ant stalelio padėti dažai, bet lape dar nieko nenupiešusi. Atsistoju jai už nugaros ir uždedu rankas ant pečių.
    — Guste! Pagaliau sugrįžai! — pamačiusi mane, ji šokteli nuo kėdės, apverčia dažus ir puola į glėbį.
    — Labas, Irute, — apkabinusi jaučiu, kaip prie veido priglunda švelnūs plaukai, kvepiantys vaikystėje skintomis žolelėmis, kurių nuoviru mama nuolat skalaudavo garbanas. Tas jausmas, kad sesers širdis plaka mano įsčiose, priverčia atsitraukti.
    — Irute, o kur mama?
    — Nežinau, sakė eis pas Bronių tartis dėl javų pjovimo, bet vis dar negrįžo. O tu matei, aš meduolių tau iškepiau!
    — Mačiau, mačiau, eime į apačią, papasakosi, kaip gyveni.
    Mergaitė įbruka savo šiltą delną į manąjį ir taip nejauku pasidaro, kad iškart jį paleidžiu.
    — Kodėl paleidai mano ranką? — susirūpinusi žvelgia į mane.
    — Ai, netyčia, Irute, duokš ją man, — bandau suimti, tačiau negaliu. Vėl atitraukiu savąją ir teisindamasi pasakau, — aii, bėk į priekį, tu vikresnė.
    Sesutė nepatikliai nužvelgia mane ir palengva išeina iš kambario. Lipu jai iš paskos ir, rodos, matau save mažą, lekiančią šitais laiptais žemyn, kai mama sugrįždavo iš tvarto su šviežutėliu pienu. Jos plaukuose visuomet būdavo įkritę bent pora šieno šiaudelių, kuriuos išrinkdavau, kai ji pradėdavo košti baltąjį gėrimą. Tuomet maloniausioji dalis atitekdavo man – galėdavau rieškučiomis kabinti susidariusias putas ir dėtis į burną. Pieno ūsus nusivalydavau į rankovę ir sėsdavau už stalo. Tačiau dabar nusileidus laiptais žemyn matau tik saulės apšviestus raudonus bijūnus. Užsimerkiu ir giliai įkvėpiu.
    — Žinai, šiandien, kai kepiau meduolius su mama, paklausiau apie tėtį, bet ji vėl nieko nepasakojo. Gal tu gali? — dvi didelės spingsulės žiūrėjo į mane.
    — Ai, Irut, pavargau po kelionės... Geriau tu man papasakok, ką veikei šituos du mėnesius, kol manęs nebuvo?
    Mergaitė nusivilia, bet po akimirkos iš jos raudonų skiltelių pilasi pasakojimai apie Broniaus pievą, triušiukus, piešinius, mamą, vakarines maldas prieš miegą. Nieko jai nesakau, tik linkteliu karts nuo karto. Galėčiau papasakoti apie tėvą, tačiau neįsivaizduoju, ką mama yra sakiusi. O jei suklysiu pasakydama visą tiesą? Ne, geriau pasiklausysiu jos pasakojimų ir viskas tuo baigsis.
    — Guste, kokios arbatos nori?
    — Turi gal tos anyžių ir cinamono? Pati skaniausia meduolius valgant.
    — Buvo kažkur, — mergaitė pasistato kėdę ir užlipusi kuičiasi spintelėje. Galiausiai ištraukia drobinį maišelį ir nušoka žemyn.
    Atsargiai įbruka ranką ir įberia anyžiaus į puodelį. Žiūrint į sesers rankas, negerumas vėl pradeda spausti krūtinę. Jaučiu, kad gumulas gerklėje vis didėja, vis plečiasi ir tuoj turėsiu jį išspjauti.
    — Užteks tau tiek? — atkiša puodelį palei pat veidą.
    — Aha.
    — Guste, kodėl tu tokia nusiminusi? Nepasiilgai namų?
    — Pasiilgau, Irute, labai pasiilgau. Galėjau nė nevykti į miestą, pasilikti čia, bėdų mažiau būtų...
    — Kokių bėdų? Aš galiu padėti tau visas išspręsti!
    — Ne, viskas gerai, aš turbūt labai pavargusi. Tu imk, valgyk meduolį, arbata užsigerk, o aš eisiu atsigult.
    — Taigi aš tau kepiau! Turi būtinai paragauti ir arbatos atsigerti.
    — Gerai. Sėskis, atsigersim abi ir meduolių užkąsim.
    Irutė išsišiepia, atsisėda ant kėdės ir ima meduolį, bet patį pirmą atiduoda man. Atsikandu. Skonis lygiai toks pat kaip ir vaikystėje, nei kiek nepasikeitęs. Godžiai suvalgau tą vieną, bet daugiau nesinori. Tuomet atsikeliu ir, dar šiek tiek pasiklausiusi mažosios pasakojimų, slenku į svečių kambarį.

    Griūnu į lovą, įsikniaubiu į pagalvę ir bandau tvardytis. Pasikankinu dar pusvalandį šitaip, kol pagaliau užmiegu. Sapne regiu mažas rankutes ir pėdutes, bedantę šypseną ir girdžiu krykštavimą. Pajaučiu, kaip viena iš jų paliečia mano pilvą ir šokteliu iš košmaro.
    — Atsiprašau, nenorėjau tavęs išgąsdinti... — sutrikusi sako sesuo. — Mama sugrįžo.
    — Nieko tokio. Tu eik, aš greit.
    — Guste, o kodėl tavo pagalvė šlapia? Verkei?
    — Neee, labai gražų sapną sapnavau, tai tikriausiai seilė nutįso. Dar prisiminiau tavo keptus meduolius...
    — Vadinasi tau tikrai patiko! — iš džiaugsmo delnais suploja ji ir išbėga iš kambario.
    Vangiai atsikeliu iš lovos, vis dar gaubiama kambario šaltumo. Pasitrinu akis, užtraiškanojusias nuo ašarų, ir einu virtuvėlės link. Mama pasilenkusi prie metalinio bidono košia pieną, tik galvoje nėra tų kelių šiaudelių. Prieinu iš už nugaros ir paglostau pražilusias garbanas.
    — Labas, mama.
    — Guste, vaikeli! — atsistojusi ji stipriai mane apkabina. — Sublogai tu visai per tuos mėnesius, tikriausiai nieko padoraus nevalgei. Tuoj aš tau varškėčių iškepsiu, kokius mėgsti.
    — Ne, ne, mama, viskas gerai. Irutė mane pavaišino meduoliais ir arbata, soti jaučiuosi.
    — Ką tu, sėsk tiktais, aš greitai, — ji stveria dubenį ir, nebaigusi košti pieno, pradeda ruošti varškėčius.
    Sėdžiu ant kėdės, linguodama kojomis, ir gumulas kyla vis aukščiau ir aukščiau. Akys nenorom pradeda rasoti ir mašinos stiklai. Dar bandau valdytis, tačiau atsisukusi mama iš karto pastebi:
    — Guste, kas dabar? Na, ko tu čia verki, vaikeli, gi viskas gerai.
    — Negerai, mamyt, negerai... — įsikniaubiu į rankas ir palinkstu prie stalo.
    — Irute, eik pašert triušius, aš pamiršau. Dar paskink bijūnų, nes šitie baigia nuvysti.
    — Bet mamaaa... — patempia lūpą mergaitė.
    — Eik, eik, matai, kad reikia pasikalbėti.
    — Juk aš jau didelė, viską suprasiu! O bijūnų tik šiandien priskyniau.
    — Irute, prašau, — atsisukus į ją vos pralemenu.
    Mergaitė išeina. Mama pasistato kėdę priešais mane, atsisėda, paima už rankų ir pradeda kalbėti:
    — Aš juk tau sakiau, kad mieste sunku, Guste.
    — Ne, mama, ne mieste sunku, su miestu viskas tvarkoje. Tiesiog Jonas...
    — Vajergau... — mama nuleidžia akis.
    Po ilgo pokalbio linguojame dviese. O galėtume ir trise, galėtume.
2012-04-19 01:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-24 10:50
Aurimaz
Kalba ne itin natūrali, bet paveikslas neblogas. Toks sovietiškai kolchoziškai pieštuku apvedžiotas, su tariamu šūkiu "kelkime pieno ūkį!"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-22 16:03
skausminga
toks įspūdis, kad kūrinys rašytas prie 30-40 metų ar bent jau bandoma vaizduoti šį laikotarpį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-19 22:47
BAIBA
skaitėsi lengvai, nors dar yra viena kita vietelė apvalymui.PaBAIgą manau supratau teisingai...nėra tėvo, O ir Jonas neša kudašių...taip ir linguoja vienišos moterys...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-19 12:47
Laukinė Obelis
Paprastas, bet labai šiltas ir mielas pasakojimo būdas. Per mažytes detales ir dialogus kuriama nuotaika, viskas labai puiku. Tik Irutės kalba kiek nenatūrali. Beje, net suabejojau, koks galėtų būti jos amžius - iš pasakotojos minčių ir elgesio su sese, atrodytų, kad ši dar pusiau vaikas, bet pačios Irutės kalbėsena sufleruoja, kad ji turėtų būti kiek vyresnė. Žodžiu, liko klaustukas, kuris man stipriai kliuvo beskaitant.
O pabaigos, atrodo, nesupratau. Tekste buvo užuominų apie tėvą, o pabaigoje atsiranda Jonas - kas jis? Man neaišku, norėtųsi bent užuominos. Dabar perskaičius likau sėdėti su nusivylimu, kad viskas taip čiakšt ir pasibaigė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą