Puota vaiduoklių ir griaučių,
visuotinis čipsų ir alaus niežulys, prisimenu panašiai
buvo kai mano brolio burnoje kalėsi dantys
ar kai man nutrynė kiaušius druskinga jūra persisunkę apatiniai.
Jaunikis - bandonija ant šieno kupetos,
jaunoji - pusseserė iš kaimo, kurią
stebėdavau lauko tualete pro rombinį stiklelį duryse
kai buvau mažas, pamenu vydavosi su žilvičio vytėm
lupti mano niekšiško pasturgalio.
Pasijutau gerokai nuviltas - mano pakvietimo viršelio
apipavidalinimas linkęs į švelnią
archajišką erotiką, o aplink senos
suvytusios kapinių gėlės ir jų impotentai vyrai
raukšlėtais skruostais tartumei aptirpusios žvakės.
Susinaikink, girdžiu balsą, susinaiking fucking antikūni,
susinaikink ir grįžk į tikrąją rapsodiją
mėnesienos apčiurkštą gatvę,
kvėpuok sieros dioksidu kylančių iš požeminių miesto plaučių,
pro tas dangčių skyles suvažinėtuose gatvės šulinuose,
surūkyk kaubojišką cigarą, šliukšelėk „River Queen“,
grįžk namo, paskaityk knygą apie šaltąją Gobio dykumą,
mirusius Irano homoseksualus, apie Ceilono arbatą ir jos
moteris besišypsančias lietui ir vargui
ir apie „Lipton“ mėšlą kurį geria Brosnanas.
Scena tuščia, puspročiai muzikantai Gorbačiovo perestroikos
narkomanai, išsilaisvinę nuo kolūkių, gros roką blet,
mačiau aš jų veidus prie įėjimo, jei pakratytum tai
betono kišenėse rastum, kamštelį nuo lito ir
devyniasdešimt devynių centų birzgalo iš 'pardės prie laiptelių'.
Štai raudonplaukė prie stalo bežaidžianti šventinio sijono
portjeromis, tympt, jį palinksta batraiščio,
lyg atšlaitėje nusvirusi ieva upės čiurlenimui,
ji pastebi mane parimusį prie butaforinės kolonos ir
tarsi išgirstu jos kvietimą, mūsų trintį, karštus atogrąžų
syvus, ji viską žino, kad tik tarp mūsų čia džiazas,
jai nereikia mamos, bet štai ir
pasirodo minėtoji dama tamsiai mėlyna suknia su vertinga
iškirpte, ji pasvirusi kažką šnabžda vyšnių spalvos lūpomis,
linkteli, motiniškai apsuka sprindį merginos sprandu ir nukaukši
sekundiniu dažniu per salę, matyt į išvietę, kurgi kitur,
tokiu rimtu veidu, žiojančiu tarpkoju sunkiai sutvardomu
nuotėkiu tai jos pačios suknia it išlydyta
šampano taurė plevena plaikstosi virš grindų,
mamos eiseną stebi dukra, prisėdu priešais ją
ir užgeriu vyno nenuleisdamas akių nuo...
vaje, pro šlaputėlį taurės stiklą nudažytą raudoniu
matosi jos nekaltybė, šiek tiek lūžta šviesa stikle
ir prasikala į mano akis su didžiausia paslaptimi.
(Neduok Dieve jai septyniolika su puse, tuomet aš
tikras atskalūnas ir mane verčiau štyra paromyti.)