Kazlas nesiruošia pasiduoti.Pradžia

Jeigu tu myli – reikia viską atiduoti mylimam žmogui ir numirti – taip pasakė išminčius, kurio kapą aplankė Kazlas.
Kazlas mylėjo išminčių – atnešė kapams žemės, užpylė. Aplankęs kapą, jis visada aplankydavo  išminčiaus našlę. Našlę jis irgi mylėjo ir atiduodavo viską, ką tik turėjo.
Šiandien jis turėjo pripažinti, kad našlę myli labiau nei mirusį išminčių. Kas jam tas išminčius? Nu pasakė jis išminties žodžius. Ką jis man davė gero: namą pastatė? Tvorą aptvėrė? Padėjo šieną suvežti? Nieko jis nedavė ir nieko nepadėjo. Kodėl jis atminty laiko jo žodžius? Va moteris, našlė ji visada ko nors duoda: tai dešros, tai duonos, nakvynę pakloja ir sušildo. Jis, Kazlas, turėtų labiau mylėti našlę, o ne išminčių.
Tą dieną ir naktį našlė negalėjo priimti iš toli atkeliavusio Kazlo.
Kazlas susirietė ant akmens, šaltą jo guolį sušildė pilnatis.
Už ką aš turiu mylėti našlę: kad ji negali atsitraukti nuo graiko?
Geriau mylėti mirusius ir pareikšti jiems pagarbą.