Atminimas

Kai vakaro migloj rasotą žolę
Apgaubs ant žemės gulusi tamsa,
Sėdėsiu tyliai aš prie juodo lango,
Gėrėsiuos ant žolės nukritusia rasa.

Tačiau matysiu aš ne baltą lašą,
O savo skausmo ašaras karčias,
Kurios gyventi man ramiai neleido,
Kurios nukėlė į nežmoniškas kančias.

Kiekvienoje žvaigždėj mačiau aš tavo veidą,
Kiekvienas žiedas priminė tave...
O saulė kilo ir kasdieną leidos,
Tačiau tavęs jau nejutau šalia.

Prabėgo laikas, išdilo atminimai.
Nebemačiau aš nei žvaigždžių danguj,
Tačiau retai, bet labai skaudžiai
Jausmai dar sujuda viduj..