Pavasario laikrodis

Mielas
švelnus
it šilkas dangus,
kaip laikrodis
užmigs
ir į mūsų,
mažus mažmožius
pasinėręs.
Užaugs ir be laikrodžio
mūsų mažas vaikas
ir druskas, pelenus,
kaip suaugęs žmogus
uostys
ir iškels
virš galvos saulę,
kad laivai rastų
naujus kelius
į naujus uostus.

O žiema
kaip  girta moteris -
be batų,
be laikrodžio -
po kiemus,
gatves voliojasi.
Žiema - sena, liūdna,
o kur dings
pavasarinės,
vasarinės liūtys,
kad ir šviesiausią dieną,
ant mano stalo -
negęsta žiburys.

Būdavo 
ta balta senė
ąžuolais,
beržais gėrisi,
o pavasaris,
tarsi iš liūdesio,
be laikrodžio,
be reikalo
man rodėsi -
galą pasidarys.
Žiema sena
ir ji gilinasi
į žmonių
ir į medžių mintis
ir jai, šioje žemėje -
viskas miela, brangu
ir žiema, nuslopina
visus savo jaudulius
ir ją, žiemą žadina -
šilti vėjų gūsiai
ir ją, žiemą guodžia -
žvaigždėm
lyg snaigėm
nubarstytas
žemės vidurys.

Žiema prieina
prisėda
ir ant mano lovos
ir visą naktį,
visą dieną -
sėdi ir sėdi,
iškeitus ir mane
į pavasarinius
padrikus jausmus
į pavasarinį virpesį
ir pavasaris virpina -
namus ir medžius
ir sprogstančias,
žydinčias šakas
paukščių balsais
giedančias
ir kaip šunys -
visą dieną,
visą naktį
debesys loja.
ir mes, ne vieną
pavasarį
ir ne vieną vasarą
praleisime dviese -
vestuvinėse lovose.

- Išaugs,
kaip medis
ir mūsų mažas vaikas,
iš ko norit
galim lažintis,
o gyvenimas,
kaip kryžiažodis
ir visai ne laikas
į vaiko mintis gilintis,
kai pavasarinis vėjas
lūpa saulei,
kaip bulvei,
kaip obuoliui žievę
ir pavasaris
kaip laikrodis
pasuka
į rytojų
ir prisėda
po obelimi,
skabydamas
žiedlapius
kaip beržas
storžievis.