Ramunės

Pajuodo
šalti, balti rūbeliai -
rudeniui praėjus
ir tu buvai
tarp žiedų -
tarsi ramunė.
Akino rožių, tulpių
įvairumas.
akino ir kelios ašaros,
keli lašai -
ant šalto stiklo.

Pražydo
ramunė,
kaip rožė - anoji
ir išlindo žalčiai
iš po sienojų,
o ir tu, kaip ramunė -
turėjai - dvi seseris
ir brolį - jaunėlį,
o manoji Ramunė
turėjo akis -
dangaus tyro mėlio.

Jau buvo,
suskaitytos -
jos dienos ir naktys
ir dairos,
ne laiku
į svečius atėjęs
ruduo -
svetimas
ir nemielas.
Ir pražydo ramunė
antrą kartą -
pražydo
šalia namelio -
užpustyto sniegu
ir lapais,
ir pražydo, šalia
sukrauto šieno.

O ramunės
išskainiotos
ir iš parduotos
ir netrukus
viena, gražiausia -
žydės
tarp pavyduolių rožių,
o rožių, tulpių galvos -
šalčio ir šalnų -
nukandžiotos -
stagarais lyg pirštais
į dangų rodo.

Rožės - šalčiams
nepasiduoda, duria
ir jų žiedai
į vidų veržiasi.
Ateina žiema
ir užsidaro
langai ir durys.
ir numiršta
laukinės rožės,
šalia tvartų
atsidūrusios.

O kas liko
iš ramunių,
viso šimto -
guodžiu tave, jauną
ir nusiminusią,
guodžiu tą
kuri, geriausią vietą
ir mano gyvenime
užimdavo
ir paversdavo ramunes -
žodžiais, rimais.

Šluostau
langus murzinus
ir merkiu ramunes
į uzboną.
Ruduo
brenda per dirvonus
į tą baltą, šaltą -
žiemos muziką.

Ir tarp kvapniausių žiedų
ant stalų - ramunės
atves ir mane
į protą -
pasirodo
mylėjau - mumijas
ir buvau,
kaip gnomas kuprotas.

Žydi žiedai
ir vasarai praėjus
ir prie tavo
veido, rūbų -
ramunės tinka.
Paskutiniai
žiedai rugsėjo
ir tų žiedų
kaip vagis -
nors skauda galvą,
po vasaros tiltais -
žiemos naktimis - tikau.
Keletas
neišbaigtų sakinių,
eilučių
ir lūžta
po kojom ledas
kaip stiklas.