Kai nėra kas veikti

Dairaus
kaip veršis -
mekena ožkos,
baubia karvės,
bliauna avys.
Iš moterų
ir vyrų krūtinių -
dainos
veržiasi
grįžta vyrai
su dalgiais,
grįžta moterys -
prisiuogavusios,
prisigrybavusios.

- Grįžta, grįžta, -
aš, ne meluoju,
aš, ne sukčius.
- Ateitį,
kaip laikrodį
prisukčiau
ir pas tave
atplaukčiau,
kaip laivas -
pas tave -
viržių medų
laižančią.

Ir apglėbęs -
lėktuvo sparnais
visą žemės gaublį -
patrupinčiau paukščiams
grūdų ir duonos.
Nėra kas veikti,
apeičiau pasaulį -
tam ir kojos duotos
ir Gimtinę
tarsi sakalo sparnais
apgaubčiau.

Rasom, ašarom
suvilgyčiau
lėktuvo snapą
atbukusį
ir prasikaltų
mintys
kaip grybai -
po samanom
sudygusiomis
ir saulė
it mergaitė
laipteliais
nuliptų
ir prisipildytų
laukai ir miškai - rūko
ir užmigtų
atėję į svečius
atvirukai.

O gyvenimas
darosi grėsmingesnis
ir grėsmingesnis -
užėjus rūkui
ima žvaigždės gesti,
nėra kas veikti -
mėnulis
iš po šakų - žiūri
ir aš, susirangau
po lėktuvo sparnu
ir užmingu,
kaip šuva pašiūrėje.

Dairaus
kaip veršis -
užkariavęs
dykumas,
su tavimi -
susitaikęs,
susipykęs
ir žinau -
buvo sunku,
iš tavo glėbio
į tavo paslaptis
išsiveržti.

Bliauna karvės, avys
ir nukabinėja aušra
mėnulio pasagas.
Valgau ožkos sūrį,
geriu pieno, seku
vaikams pasakas,
nors skristi
buvo galima -
prabilus širdžiai -
išsisklaidė rūkas,
o mano saulė
į miškus,
į kalnus - kariasi.