Išliesiu gėlą

Į vakaro blausią šviesą
    Išliesiu aš savo gėlą.
    Lyg paukštis į dangų skries ji
    Baltus sparnus iškėlus.

    Į vakaro šviesią tylą,
    Taip dieviškai, skaisčiai ramią,
    Kalbėsiu ilgai — nebyliai,
    Kaip kalba dangus į Žemę.

    Kaip kalba medis į paukštį,
    Kaip Saulė šnekina gėlę.
    Kalbėsiu ilgai — lig auštant.
    Išliesiu aš savo gėlą.