Metų medus

Suku medų,
rankioju vašką 
ir slidinėju
lyg ant ledo.
Žiema lipa į liepą
ir ant kranto
ir pro duris
stumiu žiemą,
kaip laižančią
šių metų medų - mešką
ir sutraiškau musę
ant nosies
nusileidusią.

Ir per dieną,
pjaustau
nudžiuvusias
medžių šakas
ir per visą vasarą
ilgą žiemą -
kiek niekų
prišnekėjau
svarsčiau -
per dienas, naktis -
ar verta
eiti į teatrus -
virėjoms, skalbėjoms...
Blogai rašiau,
gerai rašiau
o čia dabar kas?

Ir verkia
atėjus
į mano namus
mergaitė -
atėjus
per lietų, pūgą, delčią
ir verkia,
mano glėbyje uždusus,
ir apsvaigus,
nuo eilėraščių,
nuo rimų - nurimo
ir ištraukęs juodraščius
iš stalčiaus
lankiau, kas vasarą,
kas žiemą -
vaikų namus,
vaikų lizdus.

Ir lyg žaisliukus -
supu kūdikius
ant kelių,
audžiu - kelių, vieškelių -
drobes  plačias
ir sėdžiu, ligi išnaktų
ant akmeninių laiptelių
ir vilioju - draugų -
pačias nekalčiausias kates
gražiausias pačias.

Visą žiemą
suku medų,
rankioju vašką
ir stiro, kapuose -
mano išlietos žvakės
ir liepsnoja -
nudžiuvusios šakos
ir ateina pavasaris
ir aš, iš džiaugsmo
trinu sugrubusias
rankų plaštakas.

Ir sutraiškau
ant nosies galiuko -
musę, nusileidusią
ir įžiebiu žvakes -
naujuose altoriuose
restauruoju
Marijos veidą -
o tų, gerų žodžių
ilgai ieškojau.
- Maža, naivi mergyte
mylimu poetų,
būtinai būti noriu.