Mano mažam vaikui

O ir išdainuoti savo tąsų skausmą,
O  ir išjausti tą gilią vienovę:
Su rudenio lapu,
Su paskutine boruže.
Vienišas vienišas buvimas-
Nenuspalvinta būtis
Laukia drobės ir kraujo,
mažų pirščiukų ir akvarelinių dažų.
Išėjęs atokiau, mano vaikas paskęsta raudoj.
Toks rudeninis motinos buvimas -
Stovėti ir laukti kol užaugs,
O apkabina vėjas.