Balandžio lietūs

Tirpsta sniego,
ledo tiltai,
juosta takų,
kelių, baltos linijos.
Debesys
tarsi žiedai lelijų -
per dienas, naktis -
lašnoja, lyja...

Upės, ežerai
jau be šarvų
ir stogai
be šalmų -
laukia, nesulaukia
kada gandrai
ir gervės,
ir gulbės -
atplasnos.
Žiema praeis
nė šuva
nesulos
suklumpa žiema
ir išsitiesia
šalia medžių, krūmų -
stirnų, kiškių -
mirčiai
pasmerktų.

Reikės
ankščiausiai keltis,
o sergu - atrodo
ir baigęs atiduoti,
iš parduoti
visą savo turtą -
dalinu draugams
paveikslus, baldus.

Parduodu,
atiduodu -
ką turiu
ko neturiu,
ir pinigus
tarsi lapus žeriu -
namai
pilni žiburių -
ramina nervus,
tildo.

Tarsi
iš sapno -
pavasaris
ankstyvas
ir balandžio lietūs,
o soduose,
nei vaisių,
nei gėlių -
vien ledo,
sniego tiltai.
Žiema,
ramina nervus,
tildo -
pro apšarmojusius
langus
žiūriu.

Į sodus -
vaiduokliai renkasi.
- Senamadžiau,
nebe tavo medžiai
ir jiems - šilumos
nepagailėk
ištiesk rankas
apglėbk, sušildyk.

Žemė čiulba
šakos rausta
juosta kelių
takų linijos.
Snaigės
tarsi kregždės nardo.
- Kad nereiktų žūti,
be reikalo,
netarkit
žiemos vardo -
šis žaidimas
žiemos ir vasaros -
lygiosios.

Per dienas, naktis -
lašnoja, lyja -
kelio dulkes
nusipurtau
ir per vasarą
pasiilgstu -
žiemos
sidabrinių burtų
ir tų, didelių
debesų,
tarsi -
milžiniškų
lelijų
ir net keista -
per visą dieną lyja -
balandžio lietūs.