Apie vienatvę

Vienatvė pas mane ateina
kartais kaip elgeta apskurus,
o kai kada jinai garbi ponia.
Į tą pasaulį, kurį sukūriau,
įtempia liūdesį su juoda skara.
Mes sėdame nakty prie stalo,
užsidegam šešias žvakes,
kavos puodelis su „Vana Talin“,
dar cigaretė ir - puota.
Per dūmo rūką, lengvai apsvaigus,
mes brendame link rytmečio aušros.
Atrodo man - girdžiu  dainą
mažyčio vyturio, aš jo ilgiuos.
Nakty mes laukiame skambučio:
Gal kas paskambins: „labas“ pasakys...
Sprangi tyla...
Ir nežinau ar noriu, kad dar būčiau...