Išdavystė

Sprukčiau
lyg iš tinklo
žuvis ir grįžčiau,
jeigu, ne tie
pasimatymai,
ne tos - rudeninės
pavasarinės mados -
išdavysčių
kaip mirčių -
bijočiau
labiau už vis
ir vengčiau
panašių į žmones -
kančių ir kačių.

Rašiau išpažintis,
ilgus laiškus -
vėsia, apgauta ranka,
sakiau, amžinai mylėsiu -
šimtus, tūkstančius kartų -
stvėręs į nagus 
lyg kardą, Nerimą
ir nurimau
patikėjęs -
apgaule ir tavimi
lyg kokia
Šventa dvasia.

Nerimsta
kaip paukštė -
ir mano širdis
ir į šalis tyška
prisiminimų pūtos
palubėje, lyg žvaigždės,
gęsta, kelios lemputės
ir pasineria 
į tamsą -
stalai ir grindys.

O be laiko
sutemus
ateini ir kankini,
kaip be sparnų paukštį,
o naktis rodo,
mano beprasmišką
ir beviltišką kiną,
o už langų -
soduose, daržuose -
lentgaliai, dilgėlės
ir tiek, prisnigo
kad žiema, man rodos-
ir nežinau, kas ateina -
Viltis, ar pavasaris
ir aš, nubudęs
po visų išdavysčių -
tavęs suprast
negaliu.

Keičiasi
metų laikai,
jaunos
ir senos mados
ir aš, tariu
užburtus žodžius
lyg bitė įklimpęs
į prisiminimų medų
ir labai laukiu,
kada išdavystės
lyg žydinčios šakos
nudžius.

Sugrįš
mano moterys
mane išdavusios,
kurių, visą gyvenimą
bijojau, labiau už vis -
prislėgs, sugniuždys,
apgaus -
ar aš, panašus
į apgautą žmogų?
- O mane, išdavę žmonės -
būkite prakeikti
ir prieš Velykas -
iš naujo
prikelti -
šaukiuosi Pragaro
ir Dangaus.