Akimirka nakties

Sapnas prasideda netikėtai  – užmigimu. Net nespėju iki galo užmerkti akių, kai pro vokų plyšį pradeda lįsti minotaurai, mojuodami į drugių sparnus panašiomis blakstienomis ir demonstratyviai verkdami didžiulėmis apvaliomis ašaromis. Jie verkia ne dėl to, kad jiems liūdna. Ne.  Jie tai daro tik dėl pramogos. Dėl to kad gali. Tiesą sakant, jie net nevadina to verksmu. Jų manymu tai tik būdas išgrežti drėgmės prisigėrusią sielą.
          Jų ašaros riedėdamos reljefiniais skruostais nepastebimai virsta mažais putliais voriukais, kurie vos patekę ant žemės kaip mat išsilaksto kas sau. Nešdami apvalius sultingus kūnelius ant trumpų, ne itin derančių kojyčių jie skuodžia slysdami, pasišokinėdami, tarsi pokštaudami. Arba norėdami parodyti, kad pirminė gyvenimo stadija minotaurų ašarų pavidalu nėra jau tokia smagi, kaip galėtų atrodyti.
          O minotaurai laša, varva, taškosi voriukais. Verkia ir juokiasi iš savo verksmo. Kibirkščiuodami blakstienų adatėlėmis jie srūva  šilkine drėgme. Ir merkdami vieną akį tiesia man didelį apsamanojusį delną. Delną, tarsi dėlionę sulipdytą iš daugybės minotaurų delnų. Pačiame jo viduryje prisiglaudęs prie gyvenimo linijos tupi juodai baltas laumžirgis. Jis atsimerkia, išskleidžia savo suglamžytus sparnus ir švelniai juos krestelėjęs nejučia ima keistis iš juodai balto į juodai mėlyną. Tada į mėlynai žalią, į žaliai geltoną, kol galiausiai įvairiausių spalvų bangos ima ristis per jį be jokios tvarkos, paversdamos visa tai, kas yra aplink – mane, minotaurus, ašarų vorus – tik bereikšme išsiliejusia dėme, grimztančia į sapno sūkūrį. Lieka tik laumžirgis. Trys centimetrai spalvų. Spalvų, kurios suvirpėjusios pakyla nuo delno ir nuskrenda. Galbūt į kitą delną…
          Pabundu nuo mažų kojyčių kutenimo – ašarų vorai veržiasi iš sapno pro vos pramerktus vokus.